ŠVENTASIS RAŠTAS

KOMENTARAI - AIŠKINIMAI

Paruošė

Kostas Burbulys

APAŠTALO PDVILO LAIŠKAI

Jūs tyrinejote Raštus, nes Manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija' apie mane. Jn. 5, 39.

1982 metai CHICAGO

Spausdino ViVi Printing 4346 So Western Ave. Chicago, IL. 60609

PREFACE

This is the first Evangelical commentary in the Lithuanian - language. The material has been gathered mainly from English and German sources. This work is not a Biblical critigue, but a positive exposition of the Holy Seriptures. It also includes relevant historical, geographic, and anthro- pological material.

ĮVADAS

Šioje knygoje nededu bendro įvado į Šventąjį Rašta. Jis yra Mato-Morkaus ir Apaštalų Darbų knygose.

Apaštalų laiškų yra21 Naujajame Testamente. Apaštalo Povilo yra 13 ir kitų apaštalų 8 laiškai.

Gamtos mokslininkai sako, kad vieno medžio lapų nėra nė dvejų visai vienodų. Daug daugiau žmonės nėra vienodi. Pirštų nuospaudos rodo, kad iš milijonų žmonių nėra nė dvejų visai vienodų. Taip žmonių kūnai yra skirtingi. Dar daugiau dvasiniai, mintimis, žmonės yra skirtingi. Žmogui dvasiniai atgimstant, jo kūno ir dvasios savybės lieka tos pačios, nėpasikeičia, tik tampa dieviška malone papildomos. Tad skaitant kokį raštą, yra svarbu pažinti to rašto rašytoją — autorių.

Apaštalas Povilas yra svarbiausias Naujojo Testamento laiškų rašytojas. Apie šį apaštalą žinome, kad jis gimė Mažojoje Azijoje, Tarso mieste. Jo tėvai buvo žydai, Romos piliečiai. Tad ir sūnus, Saulius (vėliau Povilas), turėjo Romos valstybės pilietybę. Povilas gimė ir augo pagonių aplinkoje. Suprantama, jį veikė graikų ir romėnų kultūra ir mąstysena. Povilas jaunas išsimokė palapinių gamybos amatą, kad reikalui esant galėtų juo pasinaudoti — pelnytis pragyvenimą. Vėliau jis nuvyko į Jeruzalę ir ten studijavo teologiją. Jis buvo gabus jaunuolis ir ką veikė kaip žmogus, veikė nuoširdžiai ir tvirtu valios ryžtu.

Tuo metu Palestinoje veikė Jėzus. Galimas dalykas, kad Povilas matė Jėzų. Povilas buvo visai tikras, kad Jėzus yra Dievo piktžodžiautojas; Jis yra žmogus, o laiko save Mesiju — Dievo Sūnumi. Povilo įsitikinimu, remiantis Šventuoju Raštu, Jėzų ir Jo pasekėjus reikėjo bausti mirtimi, išnaikinti, kaip Dievo piktžodžiautojus. To Povilas siekė visu uolumu, .

Kai prie Damasko vartų Jėzus apsireiškė jam, net su juo kalbėjo, baisiai sukrėtė Povilą. Nenuostabu, kad Povilas net tris paras negalėjo nei valgyti, nei gerti, nei miegoti! Pagaliau Povilas suprato ir atėjus pas jį Ananijui įsitikino, kad jis klydo. Tada Povilas tapo Jėzaus sekėju: tarnu, vergu. Jis gyveno ir dirbo savo Viešpačiui Jėzui. Povilas skelbė Evangeliją žodžiu ir rašė laiškus.

LAIŠKAS ROMĖNAMS

Naujojo Testamento istorinės knygos yra keturios Evangelijos ir Apaštalų darbai. Po jų seka pamokymų knygos. Jos visos yra laiškai. Viso dvidešimt vienas laiškas. Apaštalo Povilo trylika laiškų. Likųsieji laiškai yra rašyti

„kitų apaštalų, arba jiems artimų žmonių. Laiškai buvo rašyti surinkimų grupėms, pavieniems surinkimams, atskiriems asmenims ir bendro turinio pamokymai. Dauguma šių laiškų neatitinka mūsų dienų laiškų paskirčiai. Anais laikais nebuvo tokio pašto patarnavimo, kokį turime dabar. Tada laiškus siųsdavo per artimus ir draugiškus žmones.

Naujojo Testamento laiškai nėra sudėti pagallaiko eigą, bet pagal jų svarbumą.

Apie apaštalą Povilą daug yra rašyta apaštalų darbuose, 758, 9,1-30; 1125-30; 13-28. Jo laiškas romėnams yra svarbiausias. Jis yra rašytas baigiantis trečiajai misijos kelionei, apie 58 metus. Laiškas yra skirtas Romos surinkimui. Jame kalbama apie įstatymą, nuodėmę, bausmę, malonę, tikėjimą, nuteisinimą, Evangeliją, Jėzų, Dievą, pagonis, meilę, viltį ir daugelį kitų dalykų. Tie dalykai liečia kiekvieną asmeniškai, Šį laišką skaityti ir suprasti naudinga ne tik istoriškai, bet daug daugiau -asmeniškai, dėl savo išganymo.

Romos surinkimas, geriau surinkimai, nes jie buvo laikomi keliuose namuose, 16,14-15, buvo įsteigti mums nežinomų asmenų. Jau Sekminių dieną Jeruzalėje buvo žmonių iš Romos, kurie girdėjo Evangelijos skelbimą ir matė Šventosios Dvasios veikimą Apd 2,10. Daugelis Žmonių turėjo reikalų imperijos sostinėje. Vieni važinėdavo į ją, kiti apsigyvendavo ten. Joje gyveno ir daug apaštalo Povilo draugų, minimi 26 vardai. 16.6-16. Romos su- (rinkimai buvo mišrūs, iš žydų ir;pagonių. |

Povilas ilgai skelbė Evangeliją Palestinoje, Mažojoje Azijoje ir Pietų Europoje. Jis turėjo norą pasiskti Vakarus — Ispaniją. Tad, jis norėjo Romoje turėti atramos punktą savo misijai ir susipažinti sa Romos surinkimais, 19-15;

7 Rom14 |

1522-29. Šį laišką Povilas rašė iš Korinto, Rom16,23;1 Kor 1,14. Laišką atvežė į Romą diakonė Febė. SVEIKINIMAS, Rom 1,1-7

1 Povilas, Jėzaus Kristaus vergas, pašauktas apaštalas, parinktas skelbti gerąją Dievo naujieną, Apd9,15;13,2; Gal 1,15; Rom 14,7, 2 kurią Jis iš anksto pažadėjo Šventuose Raštuose per savo pranašus, Tit 1,2; Rom 1625-26; Lk 2444.3 Apie Jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo palikuonių,2 Sam 7,12; Mt 2242; Rom9,5;2 Tim 28; Apd 1333-34. 4 Šventąja Dvasia ir prisikėlimu iš numirusių pristatytą Dievo Sūnumi su galia, — Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, 1 Pt3,18;2 Kor 134. 5 Per Jį gavome malonę ir apaštalo tarnystę, kad Jo garbei skleistume tikėjimo klusnumą visose pagonių tautose, Apd 26,16-18; Rom 15,15-19; Gal. 2,79; Ef 3,78; Rom9 24. 6 Jų tarpe irjūs esate Jėzaus K ristaus pašaukti.7 Visiems Dievo mylimiesiems, esantiems Romoje, pašauktiems šventiesiems: tebūna j jums malonė bei ramybė nuo mūsų Tėvo Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus 1 Kor 1,13;2 Kor1,l; Ef L 1;4 M 625-26.

Asmuo, laiško rašytojas, -Povilas, prieš Jėzaus pašaukimą buvo žinomas. vardu Saulius. Povilas, rašydamas (diktuodamas laiškus, laikėsi anų laikų papročio: Laiško sveikinimas (įvadas galėjo būti trumpas, Apd 23,26; Fil 1,1. Povilas rašė šį laišką surinkimui, kuriame, nebuvo buvęs, todėl išplėtė sveikinimą. Anuometu Povilas *nebuvo autoritetas, koks jis yra šiandien. Jo - apaštalystė buvo ginčyjama net jo įsteigtuose surinkimuose, juo labiau Romoje. Todėl laiške jis plačiau save pristatė. Jis yra visiems žinomo, V iešpaties Jėzaus K ristaus, vergas, visai Jam priklausantis, Jo pašauktas apaštalas. Kas yra būti "pašauktų, visi Romos krikščionys žinojo. Tik per pašaukimą, atsivertimą, buvo įmanoma tapti krikščioniu. . Povilas buvo ne“tik pašauktas, bet ir siųstas. Siuntimo (apaštalo) sąvoka buvo žinoma žydams ir graikams. Apaštalas — pasiuntinys, delegatas, buvo kieno nors siunčiamas. Povilą siuntė Jėzus Kristus skelbti gerąją Dievo

Rom18 8

naujieną. Fariziejai patys išsiskirdavo iš kitų. Toks pirmiau buvo ir Povilas. Bet dabar jį Jėzus išskyrė ir siuntė, Gal 1,15. Šita naujiena jau seniai buvo pažadėta Šventajame Rašte. Pirmąjį pažadą randame 1 M 3,16. Visas Šventasis Raštas yra bendras ir visiems reikalingas. Negalima išsirinkti vietų kurios tik mums patinka.

Pas Dievą yra ne tik angelai, kėrubai, serafai, bet ir Jo Sūnus, Jo vidujinio būdo atvaizdas, Jo Žodis, kuris atspindi širdį. Šis Sūnus pagal kūną yra Dovydo ainis. Taip, tik pagal kūną. Tikrybėje Jis yra daug daugiau, Mt 224146. Jį pristatė mums Dievas per Šventąją Dvasią ir prikėlimu iš numirusių. Jis yra Viešpats. Jis pašaukia ir siunčia. Jis davė apaštalystę ne vien Povilui, bet ir „mums“, 5 skirsnelis. Žmogaus pašaukimas neapsiriboja vien jo išganymu, bet ir skelbimu kitiems, gautoji malonė nepalaikoma tik sau, ji nešama toliau, skelbiama kitiems.

Pagoriių tautos. Izaelis buvo Dievo išrinktoji tauta. J ai buvo duotas Dievo įstatymas. Visos kitos tautos buvo skaitomos pagonių tautomis. Šitoms tautoms skelbiamas išganymas ne'per įstatymą, bet per tikėjimą, paklusnumo tikėjimą. Jų tarpe yra ir Romos krikščionys, kilę ne tik iš pagonių, bet ir iš žydų, kurie pašaukti Jėzaus Kristaus.

Tokiems rašytas šis laiškas. Visiems Dievo mylimiesiėms Romoje. Jis juos mylėjo, pašaukė ir šventais padarė. Taip, šventais padarė ir tokiais vadino juos gyvus, ne po mirties, Juos telydi Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus ma: lonė ir ramybė.

MALDA IR PADĖKA, Rom I 8-15

8 Pirmiausia dėkoju savo Dievui per Jėzų Kristų už jus visus, nes visame pasaulyje kalbama apie jūsų tikėjimą, Rom 16,19; 1 Tes18; Ef 1,16. 9 Mano liudininkas Dievas, kuriam tarnauju dvasia, skelbdamas Jo Sūnaus Evangeliją, jog be paliovos jus prisimenu, Fil 1 8; Ef1,16, 10 visada savo maldose prašydamas, kad, Dievui leidus, man pavyktų kaip nors atkeliauti pas jus,Rom 15,23; Apd 1921;1 Tes3,10. LL Trokštu jus pamatyti, kad galėčiau jums perduoti šiek tiek dvasinių dovanų jums sustiprinti, Apd 28,31, 12 tai yra drauge pasiguosti bendruoju jūsų ir mano tikėjimu,2 Pt 1,1;

9 Rom 1415

Rom 15,22. 13 Noriu, broliai, kad žinotumėte, jog ne kartą ketinau atvykti pas jus, — deja, iki šiol vis pasitaikydavo kliūčių, — kad ir jūsų tarpe turėčiau šiek tiek vaisių, kaip ir kitose tautose. 14 Juk aš skolingas graikams ir barbarams, mokytiems ir nemokytiems, 1 Kor 1,23-24; Apd 283031. 15 Štai kodėl mano širdį traukia ir jums Romoje skelbti Evangeliją.

Po pasveikinimo sekė laiškas. Jis prasidėjo padėka. Padėka savo Dievui, asmeniškai patirta malone. Ji pasiekiama tik per Jėzų, Dievo pateptąjį. Povilo padėkos malda reiškėsi ne gražiai skambančiais žodžiais ir posakiais, bet konkrečiais vaizdais Romos surinkimų narių, apie kurių tikėjimą kalbama visoje imperijoje, ir tuose užkampiuose, kuriuose teko Povilui buvoti.

Romos krikščionys galėjo manyti, jog šis Povilas jiems yra visai svetimas, ir jie jokio ryšio su juo neturi. Čia Povilas sako, kad jis prisimena juos visą laiką savo maldose. Tai nėra tik išsireiškimas, diplomatija, kur kartais kai kam reikalinga. Dievas, kuris mato ir girdi maldas ir slaptoje vietoje, yra jo liudininkas, kad taip yra. Šiam Dievui jis tarnauja dvasia, Rom 12,1-2. Geriau — jis Jam gyvena ir skelbia Evangeliją, Jo Sūnaus gerąją naujieną,

Povilas ilgėjosi, troško, atvykti į Romą ir susitikti ten tikinčiuosius. Povilas nebuvo tobulas Dievo tarnas, kaip kai kurie tvirtina, būk Dievas visus planus parengė jam. Povilas daug įvairiausių ir nuostabių vedimų patyrė savo gyvenime ir veikloje. Bet jis ir pats . planavo. Daug atsirasdavo kliūčių. Jis buvo kelis kartus sutrukdytas atvykti į Romą. - Povilo tikslas atvykti į Romą buvo, kaip jis čia sako, juos pamatyti ir kiek sustiprinti tikėjime. Povilo supratimu, tas galėjo vykti abipusiu tikėjimo pastiprinimu. Kur Dievo Dvasia veikia tikinčiųjų gyvenime, ten visada yra tikėjimo ir. gyvenimo patyrimų: ir tokius kasdieniško gyvenimo patyrimus įmanoma pasidalinti. Povilas, pasaulio masto evangėlistas, galėjo daug ką papasakoti apie patyrimą misijos darbe. Taip, jis galėjo, bet jis ir norėjo išgirsti ir pasidžiaugti kitų patyrimais. Povilo tikslas nebuvo skaityti

Rom 116 10

paskaitą apie -misijos darbą, arba sakyti gerai paruoštą pamokslą apie tikėjimą, kas gražu pasiklausyti, bet turėti konkrečių vaisių, atsivertimų, atgimimų. Visų didžiausias dalykas yra matyti veikiančią Dievo Dvasią, kaip Ji pakeičia, atnaujina, jaunus ir senus. Povilas, taip ir kiekvienas krikščionis, ne tik kūnigas, yra skolingas skelbti išganančią Evangeliją. Tas traukė Povilo širdį į Romą.

Graikai ir barbarai. Anų laikų išminčiai buvo graikai. Necivilizuotą tautą ir nemokytus žmones graikai laikė barbarais. Anų laikų barbaras turėjo tą pačią reikšmę, ką šiandien — „atsilikęs“. Povilas žinojo iš patyrimo, kad Evangelija yra reikalinga, ir ji atgimdo Korinto padugnių iškrypėlius ir Atėnų profesorius.

EVANGELIJOS GALIA, Rom 1,16-17 16 Nesigėdžiu Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam tikinčiam, pirma žydui, taip pat ir graikui, Ps 119 46;1 Kor1,18-24; Apd 13.46. 17 Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: „,Teisusis gyvens tikėjimu", Rom3,21-22; Ab24;Gal3,11; Žyd 10 38.

Evangelijos galia ir tikėjimo teisumas yra viso romėnams laiško esmė. Toliau tą Povilas įvairiais pavyzdžiais ir paaiškinimais tik pagilina. .

Apie kai kuriuos dalykus yra lengviau pasakyti kas jie nėra, o ne kas jie yra. Taip yra ir su Evangelijos galia ir „tikėjimo teisumu. Dievo išgananti jėga nėra religija — nei evangeliška, nei katalikiška. Ji nėra hei senos, nei modernios „pasaulėžiūros; nei filosofinės, nei kitos kokios pakraipos. Nėra atsakymas į gyvenimo klausimus, laimę, pasisekimą, nė į mokymą ir supratimą apie Dievą. Ji nėra panaikinimas įvairių ydų žmogaus pastangomis ir siekimas tikėjimo darbais. Žydai fariziejai turėjo gėrus norus įvykdyti dievišką įstatymą. Remiantis Naujuoju Testamentu, galėtume sakyti, jie buvo rimti krikščionys — Entschiedenes Christen- "tum. Bet jie išsigimė į veidmainystę, nės žmogui neįmanoma įgyti išganymo per darbus. Krikščionys evangelikai, skelbdami švarų mokslą ir sak:=mentus, paskęsta apeigose ir nebepergyvena atsivertimo s»ataiikai skelbdami savo

11 Rom 1418

dogmas, nepagrįstas Šventuoju Raštu, grįžta į pagoniją. Mūsų dienų modernus pasaulio žmogus yra paskendęs materializme ir susirūpinęs technikos atsiekimais, kuris patį žmogų pradeda skandinti teršaluose ir savo paties sukurtoje savęs baimėje. Toks žmogus nebesuvokia Evangelijos esmės ir todėl nusigręžia nuo jos. Evangelija jiems yra be galios, negyva raidė. Evangelija pasireiškė gyvai ir galingai pačiam Povilui prie Damasko vartų. Jį pakeitė iš fariziejo į Jėzaus sekėją ir Evangelijos skelbėją. Jauną studentą dr. Karl Heim, Šveicarijos kalnuose, ūkininkų Biblijos valandėlėje, pakeitė: į krikščionišką mąstytoją ir Evangelijos skelbėją.

Evangelijoje glūdi dar ta pati galybė, kokia joje buvo Povilo:

laikais. Ji pakeičia daugybę ir šių dienų mokslininkų, vargšų ir niekšų. Su Evangelijos galia ir tikėjimo pasireiškimu yra panašiai, kaip su skęstančiu žmogumi, kuriam primetama gėlbėjimosi priemonė. Jei jis ją ima ir naudojasi — išsigelbsti. Jei ne — nuskęsta. Teoretiškai yra taip. Kai žmogus išgirsta Evangeliją skelbiant, veikiant Šventajai Dvasiai, supranta, kad jis pats negali išsigelbėti, jis tiki Jėzaus kraujo auka, kuris mirė už jį. Taip tikėdamas pergyvena Evangelijos galios pasireiškimą savyje. Žmogus, pergyvenęs Evangelijos galios pasireiškimą, panašiai į Povilo pergyvenimą, panašiai ir gyvena. Jo nebežavi puošmenos, iškilmės, garbė, turtai. Jis nebesiekia galios, valdžios. Toks krikščionis atlieka sąžiningai jam pavestas pareigas, išsimokslinimas ir turtas jo nebesaisto. Jis kalba, Jiudija, apie Evangelijos išganančią galią. Juk taip ir Povilas darė, laisvas ir suimtas, Jeruzalėje ir Romoje.

DIEVO APREIŠKIMAS, ŽMOGAUS NESUPRATIMAS, Rom 1,18-23 '18 Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisingumu, Rom2,5 89; Žyd 10,26;1z66,15. 19 Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas

jiems tai leido suprasti, Apd 14,17; 1724-28. 20 Jo *

neregimosios ypatybės — Jo amžinoji galybė ir dievystė — nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš Jo

kūrinių, taigi jie nepateisinami, Ps 104; Iz40 26; Job 37 38,

Rom 121 12

Ps 192; Žyd 113. 21 Pažinę Dievą, jie Jo kaip Dievo negarbino ir Jam nedėkojo, bet paklydo m atimis, ir neišmani jų širdis aptemo, Ef4,18; Apr14,7.22 B<sigirdami esą išmintingi, tapo kvaili, Jer10,14;1 Kor1,20. 23 Jie netgi išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančių žmogaus, paukščių, keturkojų bei žliužų atvaizdus, 5 M 4,15-19; Ps 10620; 1 Tes45.

Dievo apsireiškianti rūstybė iš dangaus dėl žmonių bedievybės ir neteisybės. Daugybė žmonių netiki Dievo rūstybe. KodėP Todėl, kad jau virš pusantro šimto metų evangelikų teologai pradėjo Šventąjį Raštą kritikuoti. Pradžioje gana švelniai, o toliau vis daugiau. Šiandien jau net kalba apie mirusį Dievą. Jie aiškina, kad Dievas yra meilė. Jis negali bausti. Jis supranta mūsų silpnybes. Taip mokydami, visai nesiremia nei Šventuoju Raštu, nei sveiku protu. Šventasis Raštas labai daug kalba Senajame ir Naujajame Testamente apie Dievo rūstybę, bausmę, Mt 2531-46. Kur yra valstybė, kuri savo piliečių nebaustų už nusikaltimus? Jei tokia būtų, ji greitai žiugtų. Prie Lietuvos- Lenkijos žlugimo labai daug prisidėjo neturėjimas gerų įstatymų. Kai buvo įvesta veto teisė, nebebuvo.įmanoma pravesti įstatymų. Ar gali būti pavyzdinga šeima be susiklausymo? Teisingai Liuteris sakė, kad teologai tiek nežino apie Dievą, kiek vargšas batsiuvys apie odą, iš kurios jis siūva batus, o įsivaizduoja, kad jie žino visą Dievo valią bei Jo planus.

Šventasis Raštas aiškiai kalba apie Dievo rūstybę. Čia apaštalas mini bedievybę ir neteisybę, dė! ko pasireiškia Dievo rūstybė. Galėtume sakyti — bedievybė yra nusikaltimas prieš Dievą, o neteisybė prieš žmogų — artimą. Kurie tą tiesą užgniaužia, tie suniekšėja. Mūsų laikų mokslininkai, istorikai ir psichologai, užtektinai yra įrodę, kad tikėjimas Dievu yra prigimtas žmogui. Nesvarbu ar žmogus yra primityvus (Adomo laikų), ar 20-jo amžiaus mokslininkas. Tą Povilas aiškiai suvokė ir teisingai sakė; „Dievas jiems tai aiškiai leido suprasti". Čia Povilas pabrėžia Dievo pažinimą iš pasaulio sukūrimo. Pasaulio

13 Rom 1,24

sukūrimui turėjo būti kokia nors pirminė priežastis, arba išmintingas kūrėjas. Mes šiandien daugiau žinome apie visatą, negu kad Povilas žinojo: Bet mūsų žinojimas ir sugebėjimas toks menkas yra, kad žmogus vos tik mėnulį pasiekė. Būtų galima palyginti, kad kai žmogus pirmą kartą priėjo prie jūros ir jos vandenyje sušlapino savo kojas, jis tada pasiekė daugiau jūros ištyrimui, negu dabar žmogus pasikeldamas nuo žemės į erdvę visatos ištyrimui. Tą pasiekti žmogui reikia daug išmintięs ir pastangų. Tačiau yra tokių kvailių tų „išminčių“, kad vienas net drįso sakyti, jis skraidęs po erdvę ir niekur Dievo nematęs.

Nusikaltimas, negarbinti Dievo tinkamai, veda prie visiško Jo negarbinimo. Povilas aiškiai suprato, kad žmonės, atmetę gyvojo Dievo garbinimą, pradėjo garbinti žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus. Visur tas buvo: Efeze, Korinte ir pasaulio mokslo centre, Atėnuose. Ar kai kuriose krikščioniškose bažnyčiose nėra panašaia?? Vardas yra krikščioniškas, bet kiek ten yra tikrojo Dievo garbinimo dvasios ir tiesos? Net Jėzaus paveikslai piešiami labai iškraipyti, panašūs į pamišėlį, kad išskirti Jį iš kitų žmonių. Dievo atvaizdas, nors retai kur piešiamas, bet galvosenoj, mintyse sudarytas, dažnai labai suprantamas, žmogiškas. O Jis yra amžinoji galybė ir dievybė. Žmogus neįsidės Jo į savo krepšį ir nenešios, savo mintimis nesupras. Senajame Testamente pranašai izraelitams prikiša netikrą Dievo garbinimą. Išrinktoji tauta tapo panaši pagoniškoms, dėl stabų garbinimo. Krikščionys tampa panašiais pagonims ir ateistams savo filosofija ir elgsena.

ŽMOGAUS SUNIEKŠĖJIMAS, Rom 1,24-32

24 Todėl Dievas per jų širdžių geismus atidavė juos neskaistumui, taip kad jie patys suteršė savo kūnus, Apd 14,16. 25 Jie gi Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius. Amen! 26 Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai, 3 M 18,23.. 27 Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir gavo taip savo nuklydimo

Rom 1,28 14

atpildą,3-M 20,13; 1 Kor69. 28 Kaip jie nesirūpino tikrai pažintį Dievą, taip Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera,3 M 18; Gal5,19-21; Ef 534. 29 Todėl jie pilni visokio neteisumo, piktybės, godulystės ir piktumo, pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų. 30 Jie — Dievo nekenčiami šmeižikai, akiplėšos, išpuikėliai, pagirūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų, Tt 324, 31 neprotingi, neištikimi, be meilės, negailestingi. 32 Jie, nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, bet ne tik patys taip daro, o palaiko taip darančius.

Dievas sutvėrė žmogų panašų į save, o žmogus suprato ir įsivaizdavo Dievą panašų į save. Jis, garbindamas Dievą, pradėjo garbinti pats save. Žmogus tiek suniekšėjo, kad, vietoje Dievo, pradėjo garbinti (daryti atvaizdus) keturko- jus ir kitus gyvius. Taip žmogus iškeitė Dievą į tvarinius. Už šitą iškeitimą Dievą į kūrinius, Dievas leido žmogui eiti jo pasirinktu keliu. Tai ne Dievo, bet žmogaus kaltė. Jei gydytojas nustato ligą, pataria ligoniui tinkamai gydytis ir vartoti vaistus, 0 jei ligonis to nedaro ir nepasveiksta, tai nėra gydytojo kaltė, bet ligonio.

Žmogus negarbindamas tinkamai Dievo taip suniekšėjo, kad garbino stabus. Tą darė ir daro ne tik tamsuoliai, bet ir išminčiai, vadai. Taip jie nustoja savigarbos ir tampa niekšais. Mūsų literatūroje vyrauja niekam verti romanai. Jie nemoko žmonių kilnumo; bet suniekšėjimo.

Čia Povilas daugybę nusikaltimų vadina vardais. Pirmas iškrypimas minimas — lytinis aistrų iškrypimas. Lytinis gyvenimas yra šventas, didingas, kaip pati gyvybė. Bet ką žmogus daro iš jo? Žmogus daro tokį iškrypimą, kad daugybė visai nebepergyvėna meilės, bet tik aistrą. Taip lytinis gyvenimas yra išniekinamas.

mogus, negarbindamas tinkarhai Dievo, nustoja dieviško kilnumo, pradeda vadovautis ir elgtis pagal savo išmanymą, Dievą garbinti ir santykiauti si žmonėmis. Kas mūsų laikais nežino alkoholio, narkotikų ir tabako kenksmingumo. Tačiau jų vartojimas klesti. Juos vartoja net

15 Rom 2,4

turintieji daktarų, kunigų ir profesorių titulus. Čia suminėta dešimtys blogybių. Žmonės žino, kad taip darydami kenčia kiti ir jie patys, o visgi patys tai daro ir net kitus skatina daryti. Taip žmogus suniekšėjęs.

NUSIK ALTIMAI NEPATEISINAMI, Rom 2,1-11

1 Esi nepateisinamas, kas bebūtumei, žmogau, kuris mėgsti smerkti kitus. Juk smerkdamas kitus, pasmerki save, nes ir pats tai darai, už ką teisi, Rom 14,10; Mt7 2;Jn8,7.2 O mes žinome, kad Dievas teisingai teis tuos, kurie tokius nusikaltimus daro. 2 Nejaugi manai, žmogau, pats taip darydamas ir teisdamas taip darančius, išvengsiąs Dievo teismo? 4 Kaipgi drįsti niekinti gausumą Jo gerumo, pakantumo ir kantrumo? Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atsiversti? 2 Pt 39-15. 5 Deja, savo užkietėjimu bei neatsiverčiančia: širdimi tu pats sau kaupi rūstybę Dievo rūstybės ir teisingo teismo apsireiškimo dienai. 6 Jis gi kiekvienam atmokės už jo darbus, Jer 17,10; Mt16,27;2 Kor5,10;Jn5,29; Mt25 43:13 43: 7 tiems, kurie ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo, ištvermingai darydami gera, — amžinuoju gyvenimu, —8 oišpuikėliams, kurie neklauso tiesos, bet yra pasidavę neteisumui, — pykčiu ir rūstybe, 2 Tes 189; Jn 3236. 9 Sielvartas ir suspaudimas kiekvienam žmogui, kuris daro bloga, pirma žydui, taip pat ir graikui, Rom 1,16;3 9. 10 Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera, pirma žydui, taip pat ir graikui. 11 Juk Dievas nėra šališkas, Apd 10 34;1 Pt 1,17, 1 Sam 16,7.

Visi žinojo ir žino, kad minėti dalykai, 1,26-32, yra nusikaltimas. Betgi daugelis kaltina tik kitus. Žydai teisia pagonis, krikščionis žydus, evangelikai katalikus, surin- kimininkai bažnyčių žmones ir t.t.Povilas sako, nesvarbu kas tu esi, jei nusikalsti — būsi pasmerktas. Daugelis pasiteisina, kad Dievas jiems yra malonus, nebaudžia jų. Dievo pakanta laukia, duoda laiko, apsispręsti, atsiversti. Jei to nedarai, kaupi Dievo rūstybę. Ateis skirtoji teismo diena. Tada Dievas teis kiekvieną pagal jo darbus, o ne

Rom 2,12 16

pagal jo vardą ar užimamą vietą. Dievas nėra šališkas, bet teisus.

SVARBU KLAUSYTI SĄŽINĖS BALSO, Rom 2,12-16

12 Visi, kurie nusidėjo, neturėdami įstatymo, pražus be ' įstatymo, o visi, kurie nusidėjo, turėdami įstatymą, bus nuteisti pagal įstatymą. 13 Ne įstatymo klausytojai teisūs Dievo akyse, bet įstatymo vykdytojai teisiais pripažįstami, Jok 1,22-25; Mt 721; Jn 13,17; 1 Jn3,7. 14 Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie — neturintys įstatymo — yra patys sau įstatymas, Apd 1035. 15 Jie įrodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą, Rom 1,19- 22,32; Žyd 8,10; Jer 3133. 16 Aną dieną Dievas per Jėzų Kristų teis žmonių slėpinius, kaip sako mano Evangelija, I Kor45;2 Kor5,0.

Pagonys, žydai, krikščionys. Kiekvienas žmogus, pagonis ir ateistas, turi sąžinę. Nors nė vienas neįstengia pažadinti tikrai sąžinės, bet nė vienas ir negali nutildyti jos. Įmanoma sąžinės balsą nuslėpti nuo artimųjų ir mylimųjų, bet ne nuo Dievo. Sąžinė yra nepaperkamas liudininkas. Sąžinė pas daugelį yra sužeista, nepažadinta, serganti. Žydai turi daugiau negu pagonys. Jie turi sąžinę ir Dievo duotą apreikštą, įstatymą. Krikščionims duota dar daugiau. Jie žino Evangeliją, pasiūlytą malonę per Jėzų. Kiekvienas žmogus žino, kad jis yra atsakingas už savo darbus. Kiekvienas bus teisiamas. Teisėjas bus Jėzus. Jis žino visus žmogaus slėpinius ir pagal juos teis.

ŽYDAI NETURI PIRMENYBĖS, Rom 2,17-24 17 Tu vadiniesi žydas, remiesi įstatymu ir giriesi Dievu, Fil3446. 18 Tu pažįsti Dievo valią ir, įstatymo pamokytas, išmanai, kas geriau, Fil 1,10; Rom 122. 19 Esi įsitikinęs, galįs būti aklųjų vadas, šviesa esantiems tamsoje, Mt 15,14; Lk 6,39, 20 neišmanančių mokytojas, kūdikių auklėtojas,

17 Rom2,21

turįs įstatymo pažinimo ir tiesos žinojimą, 2 Kor 10,13, 21 tai kodėl gi tu, mokydamas kitus, nepamokai- pats savęs? Kodėl, įkalbinėdamas nevogti, pats vag? Ps 50,16-21; Mt 2334;Jn8,7. 22 Skelbdamas nesvetimauti, pats svetimau- j? Bodėdamasis stabais, pats apiplėši šventoves? 23 Giriesi įstatymiu, o paniekini Dievą, laužydamas įstatymą? Gal 2,18; Jok 2,11. 24 Juk parašyta: „Dėl jūsų piktžodžiauja Dievo vardui pagonys", Iz 52,5; Ez 3620-23.

Ką Povilas čia rašė, rašė iš patyrimo. Jis visa tai buvo pats pergyvenęs. Žydai turėjo rašytą įstatymą. Juo rem- damiesi turėjo Dievo pažinimą, suprato Dievo ir tikėjimo esmę. Pagonys tą jautė. Todėl tiek daug prozelitų iš jų buvo. Žydai jautėsi esą aklųjų vadai, šviesa tamsoje, auklėtojai ir mokytojai. Bet be Evangelijos ir Šventosios Dvasios veikimo jie turėjo tik įstatymo pažinimo ir tiesos formą, o ne esmę, branduolį. Čia Povilas nekalba apie pavienius žydus, bet bendrai apie tikėjimą be Evangelijos: Kai Jėzus liepė mesti akmenį į nusidėjėlę, kuris yra be nuodėmės, jie visi išsivaikščiojo. Jie šventovių neplėšė, bet Jėzus apie jų pačių šventovę sakė, kad ji yra žmogžudžių lindynė. Kur atgimimas neskelbiamas, Šventoji Dvasia neveikia ir žmonių neatnaujina; krikščioniška bažnyčia stovi ant to paties pagrindo, kaip žydai.

APIPIAUSTYMAS, Rom 2,25-29

25 Apipiaustymas naudingas, jei vykdai įstatymą. O jeigu esi įstatymo laužytojas, iš apipiaustymo virsti neapipiaustytu, Jer 44; | Kor 719. 26 Taigi, kai neapipiaustytasis laikosi įstatymo reikalavimų, argi jo neapipiaustymas nebus įskaitytas apipiaustymu? Gal 5 6; Kol 2,11. 27 Tuo būdu pagal gymį neapipiaustytas, bet vykdantis įstatymą pasmerks tave, kuris laužai įstatymą, turėdamas jo raidę ir apipiaustymą. 28 Ne tas yra tikras žydas, kuris viešai laikomas žydu, ir ne tas tikras apipiaustymas, kuris išoriniu būdu atliktas kūne, Rom9 £; Mt39;Jn8 39. 29 Tiktai tas yra žydas, kuris toksai viduje, ir tiktai tada yra apipiaustymas, kai širdis apipiaustyta dvasia, o ne pagal raidę. Tokiam ir šlovė ne nuo žmonių, bet

Rom 31 į 18 nuo Dievo, 5 M 306; Fil 33; Kol 2,11.

Apipiaustymas žydams buvo sakramentas, bažnyčios narystė. Sakramentai yra reikalingi. Bet jie magiškai neveikia. Kur nesutampa žodis su veiksmu, kalbėjimas su gyvenimu, ten nėra atnaujinimo, Šventosios Dvasios veikimo. Įmanoma tapti bažnyčios nariu, bet tai nėra būti Dievo vaiku. Vaikystė įgyjama tik vidujiniu „apipiaustymu“ , veikiant Šventajai Dvasiai. Tai pasiekiama tikėjimu, o ne apeigomis.

DIEVO IŠTIKIMYBĖ, Rom 3,18 1 Koks tada pranašumas būti žydu arba kokia nauda iš apipiaustymo? 2 Visokeriopas! Pirmiausia, tas, kad jiems patikėtas Dievo žodis, Rom. 94;5 M4,78;Ps147,19-20. 3 Jei kai kurie tapo neištikimi, — negi jų neištikimybė panaikins Dievo ištikimybę? Rom96;11,29;2 Tim2,13. 4 Nieku būdu! Dievas lieka teisingas, o „kiekvienas žmogus — melagis", kaip parašyta: ,,Kad būtumei pripažintas teisus savo žodžiuose ir laimėtumei, kai esi teisiamas", Tit1,2;4 M 23,19; Ps33 4;516;116,11; „Jn3 33. 5 Jei mūsų neteisumas iškelia Dievo teisingumą, — ką gi sakysime? Gal Dievas neteisus, rūsčiai bausdamas? Kalbu, kaip žmonėms įprasta, Rom9,14. 6 Nieku būdu! Kaip tada Dievas begalėtų teisti pasaulį? 1 M 1825; Iz11,34. 7 Bet jeigu Dievo tiesa per . mano melagystę tik skaidriau nušvito Jo garbei, tai kam dar teisti mane, kaip nusidėjėl? 8 Gal jau imkime ir darykime bloga, kad išeitų gera, — kaip esame šmeižiami ir kaip kai kurie sako mus skelbiant? Šitokie tikrai smerktini, Rom6,1- 2) |

„Jei įstatymas ir sakramentai neturi vertės, tad ar iš viso žydai (krikščionys) turi dar kokią pirmenybę? Atsakymas: „Įvairiopą!“ Pirmiausia, Dievo žodį. Daugiau yra pasakyta 9.4-5. Žodis patikėtas vargšams žydams. Žodis turi reikšmės visam pasauliui, dabarčiai ir amžinybei. . Graikai buvo išminčiai, romėnai — galiūnai. Jų garbė praėjo. Dievo žodis reikšmės "nenustojo. Nors dalis žydų netikėjo; savo netikė-

19 Rom39

jimu, jie Dievo ištikimybės nepanaikino. Daug daugiau, visi žmonės yra melagiai, bėt ne Dievas. Jau pirmieji žmonės kaltino Dievą: „Ta moteris kalta, kurią man davei". Visą laiką buvo ir yra žmonių, kurie sako: „Kaip Dievas gali tą leist?" Pirmųjų žmonių nepaklusnumas iškėlė Dievo tiesą. Taip įvyko, kaip Dievas sakė. Jie tapo nubausti. Kai kurie kaltina Dievą, sakydami: „Jis viską žinojo ir žino, ir gali! Tad kodėl Jis dar įspėja ir baus" Tokie žmonės leido paskalas, kad Povilas mokąs: ,„Darykime bloga, — Dievas padarys visa gera!" Toks Žmonių galvojimas, visą kaltę suversti Dievui, yra tikrai smerktina.

VISI YRA NUSIKALTĘ, Rom 39-20

9 Tai ką gi? Ar mes turime primenybę? Visai ne! Juk jau įrodėme, kad žydai, ir pagonys — visi yra nuodėmės valdžioje, Rom 1 ,18-2,24; Gal3,22, 10 kaip parašyta: ,,Nėra teisaus, nėra nė vieno, Ps 14,13; 5324. |I Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų. 12 Visi paklydo, visi nuėjo vėjais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno! Pam7 21. 13 Jų gerklė — atviras kapas; savo liežuviais jie raizgė klastas, gyvačių nuodai po jų lūpomis, Ps5,10; 140 4. 14 Jų burna pilna keiksmo ir kartumo, Ps 107, 15 jų kojos eiklios kraują pralieti, Iz 59.78; Pat 1,16, 16 jų keliais skuba. griovimas ir skurdas. 17 Jie nepažino taikos kelio, 18 ir nestovi prieš jų akis Dievo baimė", Ps 363. 19 Mes gi žinome, jog įstatymo reikalavimai paskelbti tiems, kurie yra įstatymo valdžiojė, kad visos burnos užsičiauptų ir visas pasaulis pasirodytų atsakingas prieš Dievą, Rom 7,7; Gal 322, 20 nes įstatymo darbais Jo akivaizdoje nebus nuteisintas nė vienas žmogus. Per įstatymą tik pažįstame nuodėmę, Rom 3,28;45; 116; Ps 1432; Gal 2,16; Ef 28; Apd 15.11.

Žydai yra nusikaltę pagal rašytą įstatymą, pagonys pagal sąžinę. Ne tik visi yra nusikaltę, bet visi yra nuodėmės valdžioje. Vieni yra padarę labai daug ir didelių nusikaltimų, kiti maža ir mažų. Kas yra baisiausia, visi randasi nuodėmės valdžioje, vergijoje. Dauguma tai nežino. Dievas kiekvienam, davė vienokį ar kitokį įstatymą, rašytą

Rom 321 20

ar į širdį įdiegtą, kiekvieną pastatė ant tikro kelio. O visi paklydo! Iki šiol, šiame laiške, Povilas kalbėjo tik apie pavienius nusikaltimus, bet čia9 skirsnelyje apie nuodėmės (amartia) valdžią. Atskirų nusikaltimų įmanoma išvengti, bet valdžia paliečia visus, kiekvieną. Tą Povilas įrodo ne

„savo pamokymais, bet Šventuoju Raštu,+kuris buvo visų žydų ir krikščionių pripažintas ir priimtas. Šventojo Rašto ištraukos daugiausia imtos iš psalmių. Šventojo Rašto ištraukas Povilas ėmė ne iš hebrajų, bet iš graikų (septugintos) vertimo. Kai kurios jų yra pakartotos labai laisvai, nesilaikyta raidės. Jis tai darė ne todėl, kad nežinojo gerai Šventojo Rašto, bet norėdamas aiškiai ir suprantamai išreikšti Šventojo Rašto prasmę,

Taigi, nėra nei vieno ir nei vienintelio teisaus. Jei būtų buvęs nors vienas, Dievas jį būtų suradęs, kaip Jis surado Nojųarba Jobą. Netir Povilas pats ne tik paklydęs buvo, bet ir skubėjo kraują pralieti. Per įstatymo darbus nėra nė vieno išgelbėto, bet tik per tikėjimą. Įstatymo peržengimas kiekvienam užkemša burną, parodo jį nusikaltusį. Įstatymas nenuteisina, bet tik parodo nusikaltimą.

DIEVIŠKAS NUTEISINIMAS TIKĖJIMU, Rom321>31

21 Bet dabar, nepriklausomai nuo įstatymo, pasireiškė Dievo teisumas, kurį paliudijo įstatymas ir pranašai, Rom 1,17; Apd 10,43. 22 Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų, duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skir- tumo, Fil 39;2 Kor5,21; 1 Jn 18, 23 nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo garbės, Rom 9,19; 5,2, 24 o nuteisinami dovanai Jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo, Rom5,1; Ef 289; Apd 1338-39; Tit 3,7. 25 Dievas Jį paskyrė permaldavimo priemone ( malonės krasia), veikiančia per tikėjimą Jo kraujo galia. Jis parodė savo teisumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau,3 M 165 -15; Žyd4,16; Ef 1,7, 26 dieviškojo kantrumo laikais, ir parodė savo teisumą: dabartiniu retu, pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tikiJėzų, Rom834;Iz53 46.27 Kur tada pagrindas girtis? Jis atmestas. Kokiu įstatymu? Darbų? Ne, bet tikėjimo įstatymu, Rom8,2;1 Kor1,29-31. 28 Mes

21 Rom 3,29

laikomės. nuomonės, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų, Gal2,16; Apd 13 38-39. 29 Argi Dievas — tiktai žydų Dievas? Ar Jis nėra ir pagonių! Taip, ir pagonių, Rom 9,24; 10,12, 30 nes tėra vienas Dievas, kuris per tikėjimą nuteisins apipiaustytus (žydus) ir per tikėjimą nuteisins neapipiaustytus ( pagonis), Rom4,!11-12; Gal3 8. 31 O gal tikėjimu panaikiname įstatymą? Nieku būdu! Priešingai, mes įstatymą patvirtiname, Rom 6,15;43;5 4; Mt5,17; Jok 2,14.

Labai suglaustai apie šią sąvoką sakoma: žmogui nebuvo įmanoma išpildyti įstatymo, tad Dievas siuntė Jėzų. Jis išgelbėjo žmoniją savo auka, auka ant kryžiaus. Mes esame išgelbėti, jei Jį tikime. Dieviškasis teisumas yra toks didingas, kad apie jį reikia pakalbėti plačiau. Povilas aiškino, kad įstatymo pildymu ne vienas ir nei vienintelis žmogus nėra išgelbėtas. Taigi, kiekvienas yra nusikaltęs ir turėtų būti pasmerktas pražūčiai, kaip kiekvienas miršta, be išimties. Nuostabu, dievišku teisumu žmogus yra išgelbėtas per tikėjimą į Jėzų Kristų. Dieviško teisumo sąvoka išaiškinti neužtenka, ją reikia kiekvienam pergyventi. Tai yra Dievo dovana, Jo sutikimas, kuris žmogaus visą esybę pakeičia. Tai yra asmeniškas pergyvenimas, atnaujinimas, atgimimas, išgelbėjimas, išganymas. Žmogus pamato visišką savo prapuolimą ir pajunta dievišką nuteisinimą, nuodėmių atleidimą, priėmimą, džiaugsmą, garbinimą. Nuoakių nukrenta neteisumo uždanga, sušvinta Evangelija. Yra panašiai, kaip Povilas pats tai pergyveno prie Damasko. Iš Kristaus persekiotojo tapo Jo skelbėju, iš fariziejo — krikščioniu! Apie meilę, kuri pasireiškia žmonių šridyse, rašė, rašo ir rašys poetai. Bet kas meilę tikrai | išaiškins? Taip ir gyvybę visi mato pavasarį pasireiškiant. Kiekvienas esame gimę. Bet ar gyvybę kas išaiškins? Dvasinio gyvenimo pradžia yra tokia slepininga, dieviškasis nuteisinimas toks didingas, kad angelai geidžia į tai žiūrėti ir suprasti, 1 Pt 1,12; Lk 15,10.

Šitas dieviško nuteisinimo aktas neįvyksta atliekant krikščioniškas apeigas. Jis įvyksta tik tada, kai Dievas suteikia malonę tai suprasti ir patirti, Jn 1,12. Kas tiki Dievo

"Rom4ji : 22

žodžio ir sakramentų magišku veikimu, tas nusigręžia nuo Evangelijos.

Per įstatymą nebuvo įmanoma tapti išgelbėtu. Dabar prasidėjo nauja gadynė, išgelbėjimas Dievo teisumu per tikėjimą. Kai fariziejui Povilui nukrito uždanga nuo akių, jis pamatė, kad apie šį dievišką teisumą kalba visas Šventasis Raštas: įstatymas ir pranašai. Dieviškasis teisumas yra toks, kad jis reikalauja išpildyti įstatymą tobulai. Dievas nejuokauja su įstatymu, kaip daugybė valdovų. Jie išleidžia . Įstatymus savo valdiniams, o patys sau daro išimtis. Dievas nedarė ir nedaro išimties sau. Jis reikalavo Jėzui, savo Sūnui, mirties, Lk 9,22. Dievas nedaro išimčių jokiam žmogui. Jis reikalauja atsivertimo ir tikėjimo į Jėzaus kraujo auką.

Jėzus yra vadinamas įvairiais vardais: Pažadėtasis vaisius, |! M 3,15, Dievo Avinėlis, Jn 19, Vyriausias vyskupas, Žyd9,11-14. Čia Jis vadinamas Malonės krasia,2 M 25,17-22;3 M 16. Kuris tikėjimu pažvelgia į Jėzaus auką ant kryžiaus, tas tampa išgelbėtas tą pačią valandą. Jėzus yra vienintelis Išgelbėtojas visais laikais. Jis yra vienintelis Išganytojas visiems — žydams ir pagonims. Skirtumas yra tarp įvairių tautų, 0 ypač Izraelio tautos. Apie ją Povilas kalbės vėliau, Rom 11. Skirtumas yra ir tarp kiekvieno žmogaus. Bet visiems yra bendra: kiekvienam reikalingas išganymas — niekšui ir geriausiam moralistui. Išganymas įgyjamas tik iš Dievo malonės per tikėjimą į Jėzų.

DARBAI AR TIKĖJIMAS? Rom4,1 4

1 O ką sakysime gavus Abraomą — mūsų protėvį pagal kūną? Iz 51,2; Jok 221. 2 Jei Abraomas būtų buvęs nuteisintas darbais, jis turėtų kuo pasigirti, tik, žinoma, ne Dievui, I Kor 131. 3 Bet ką sako Raštas? „Abraomas įtikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu", 1 M 156; Gal 36; Jok 223. 4 Tafn, kuris dirba, atlyginimas nelaikomas malone, bet prievole, Rom 116; Mt 20,7-14. 5 O tam, kuris nedirba, bet tiki tuo, kuris nuteisina bedievį, jo tikėjimas įskaitomas jam teisumu, Rom 3.26-28. 6 Taip ir Dovydas skelbia palaiminimą žmogui, kuriam Dievas be

23. Rom 4,7

darbų įskaito teisumą, Ps 32,1-2. 7 „Palaiminti, kurių nusikaltimai atleisti, kurių nuodėmės uždengtos; 8 palaimintas žmogus, kuriam V iešpats nuodėmės neįskaite! * Mt 2243; Apd 230.

Žmogaus prigimtis yra save iškelti, pasigirti. Todėl ir visos Žmonių įsteigtos tikybos remiasi darbais, užsitar- navimu, gero darymu, maldomis, aukomis. Šventojo Rašto, Dievo apreikštą ir įsteigtą tikybą, žmonės atskiedžia savo dogmomis ir padaro siekiančią darbų. Šventojo Rašto tikyba yra Dievo apreiškimas, leidimas patirti begalinę Dievo malonę. Jau Senasis Testamentas kalba apie nuteisinimą per tikėjimą. Dievas apsireiškė Abraomui. Abraomas tikėjo, išvyko į nežinomą kraštą, gavo pažadė- jimą. Iš to kilo žydų giminė, tauta. Dievaš apsireiškė Mozei. Jis tikėjo Dievu. Per jį izraelitai išvyko iš Egipto ir atvyko į pažadėtąją žemę. Izraelio tauta gyveno tikėjimu į Dievą. Tą liudija tautos istorija. Bet fariziejai, aiškindami Šventąjį Raštą, iškėlė asmenų nuopelnus. Tą darė ir fariziejus Saulius. Bet kai jis pats pergyveno atgimimą, jis tapo visai nauju žmogumi. Nuo tada jis suprato Šventąjį Raštą, kaip Dievo apreiškimą, kurį žmogus pergyvena tikėjimu. Iš tikėjimo kyla tikėjimo darbai.

Čia Povilas rodo du žymiausius asmenis Senojo Testamento, Abraomą ir Dovydą. Jie iškilo ne savo darbais, bet tikėjimu. Žydai gyrėsi Abraomu. Jėzus jiems atsakė; kad jų tėvas yra ne Abraomas, bet velnias, Jn 8 44. Dovydas patyrė atleidimą ir tada džiaugėsi ir šlovino Dievą už tai, Ps 32,13.

“Panašiai yra Naujojo Testamento ir surinkimo istorijoję. Naujojo Testamento surinkimas (bažnyčia) iškilo iš tikė- jimo į prisikėlusį Jėzų. Reformacija iškilo, kai išsigandusi ir nerami Liuterio siela patyrė ramybę ir nuteisinimą per tikėjimą. Pabudimo sąjūdžiai, pietistai ir laisvosios bažnyčios, atsirado, kai, patyrę išganymą, evangelistai "skelbė patirtą nuteisinimą per tikėjimą. Kurie neskelbia | patirto išganymo, jie iškelia žmogaus nuveiktus darbus. Jie nepastebi, kad tie darbai kilo tik po to, kai tie žmonės patyrė

Rom49 24

tikėjimą. Tad ne tiems žmonėms pridera gyrius, bet Dievui, kuris tą tikėjimą jiems dovanojo ir suteikė galią vykdyti darbus. Evangelijos esmė yra ta, kad Dievas leidžia žmonėms pergyventi išganymą — nuteisinimą. Iš to randasi darbai. Kurie neskelbia patiriamo išganymo, jie reikalauja daryti darbus, siekti aukštos moralės. Tokiame skelbime nė- ra pasireiškiančios dieviškosios galios.

APEIGOS AR ŠIRDIES PAKEITIMAS, Rom 49-12

9 Ar šis palaiminimas taikomas tik apipiaustytiesiems, ar taipgi neapipiaustytiesiems? Mes sakėme, kad Abraomui tikėjimas įskaitomas teisumu. 10 Kokiu būdu? Jam esant apipiaustytam ar dar prieš apipiaustymą? Ne po apipiaustymo, bet prieš tai. 11 Jis gavo apipiaustymo žymę, kaip antspaudą tikėjimo teisumo, kurį turėjo, būdamas dar neapipiaustytas. Tuo būdu jis tapo tėvu visiems tikin- tiesiems iš neapipiaustytųjų tarpo, kad ir jiems būtų įskaitytas teisumas, 1 M 123;17,10-11; Gal3,78, 12 irtėvu tiems apipiaustytiesiems, kurie ne tik apipiaustyti, bet ir vaikšto pėdomis mūsų tėvo Abraomo, kuris tikėjo, būdamas dar neapipiaustytas, Mt 39; Jn 839.

Abraomas buvo pagonis, kaip ir kiti anų laikų tos žemės gyventojai ir jo giminaičiai. Abraomas pergyveno Dievo šaukimą ir pakluso Dievui. Jam pasenus, Dievas įsakė apipiaustymą jam ir jo ainiams. Abraomą įgalino paklusti Dievui ne apipiaustymas, bet patirtas tikėjirtias priešdaugelį metų. Tai kam dar apipiaustymMas Tikėjimas buvo esmė, kuri suteikė galią paklusti Dievui ir kasdieniniame gyvenime įgyvendinti. Apipiaustymas buvo, lyg antspaudas, tvirtinan- tis sudarytąją sutartį. Rabinai taip apėjo tikėjimo esmę, kad iškilo apipiaustymas. Ne tikėjimas, bet apipiaustymas tapo žydo pažymys išrinktajai Mutai. Čia Povilas logiškai ir istoriniai įrodė, kad nuteisinimo esmė yra ne apipiaustymas, bet tikėjimas. Tad Abraomas yra žydų ir pagonių tikėjimo tėvas. Ar ne panašiu būdu krikščionys apeina tikėjimo esmę apeigomis ir sakramentais? Tikėjimas be patyrimo yra filosofija, o ne išgananti jėga!

25 Rom 4,3

ĮSTATYMAS AR TIKĖJIMAS? Rom4,13-17

13 Ne įstatymu buvo paremtas Abraomui arba jo palikuonims duotas pažadas, kad paveldės pasaulį, bet tikėjimo teisumu, 1 M 18,18; 22,17-18; Gal 3,16-18; Žyd 118. 14 Jei paveldėtojai tebūtų tie, kurie remiasi įstatymu, tai tikėjimas būtų nereikalingas, o pažadas netektų vertės.. 15 Juk įstatymą lydi (baudžiant) rūstybė, o kur nėra įstatymo, ten nėra nė nusižengimo, Rom3 20;5,13;7 8-10. 16 Taigi paveldėjimas priklauso nuo tikėjimo, kad tikrai būtų iš malonės ir pažadas būtų tikras visiems palikuonims, ne tik tiems, kurie remiasi įstatymu, bet ir tiems, kurie turi Abraomo tikėjimą. O jis yra visų mūsų tėvas, Gal3,79, 17 kaip parašyta: „Aš padariau tave daugelio tautų tėvu", — tėvas prieš Dievą, kuriuo jis tikėjo, kuris atgaivina mirusius ir iš nebūties pašaukia būti daiktus, 1 M 17,17; Žyd 119.

Pažadas Abraomui, kad per jį bus palaimintos.- (paveldėtos) visos tautos, buvo duotas ne per įstatymą, bet per tikėjimo pažadą. Įstatymas buvo duotas žymiai vėliau po Abraomo. Be to, įstatymo neįvykdymas kaupia rūstybę! Abraomas pagal kūną (įstatymą) apima tik labai mažą pasaulio dalį (žydus). Tokiu būdu, pažadas pagal įstatymą nustoja vertės. Malonės pažadas per Kristų tenka visiems, kurie tiki. Malonės tikėjimas nėra tik pripažinimas ir supratimas Šventojo Rašto tiesų. Jis yra gyvas, patirtas tikėjimas į Tą, kuris prikelia mirusius ir iš nebūties pašaukia daiktus būti. Tai yra tikėjimas į gyvą, veikiantį Dievą!

KAS YRA TIKĖJIMAS? Rom4,i8-25

18 Nesant jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu, kaip parašyta: „Tokia bus tavo ainija", 1 M 155; Žyd 11,1. 19 Jis nesvyruodamas tikėjo, nors regėjo savo kūną jau apmirusį — jam buvo arti šimto metų — ir Sarą pasenusią, Žyd11,11-12;1 M 17,1-17. 20Jis | nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet tvirtai tikėjo, teikdamas Dievui garbę 21 ir būdamas tikras, jog, ką pažadėjo, įstengs įvykdyti, 1 M 18,14:Lk1,37. 22 Todėljam - tai įskaityta teisumu, 1 M 15,6. 23 Tačiau ne vien apie jį parašyta: „Jam buvo įskaityta“, Rom 154; 10 9 24 bet ir

Rom 4,25 .26

kuris prikėlė I iš numirusių mūsų Viešpatį Jėzų, 1Pt121, 25 paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums nuteisinti, Rom 3,25; 832-34; 1 Pt 13;1z5345; 1 Kor 15,17.

Tikėjimas į gyvą Dievą nesiremia žmogišku apskaičiavimu, logika, gamtiniais patyrimais, bet Dievo pažadu. Abraomas „savo senatvėje nebegalėjo vaikų susilaukti, bet jis tikėjo, kad Dievas gali palenkti gamtos įstatymus. Jis tikėjo, kad Dievas yra daugiau negu gamta. Dievas gali prikelti mirųsius ir iš nebūties iššaukti daiktus būti. Tokį Abraomo tikėjimą Dievas pagerbė ne tik duodamas jam sūnų, bet ir leisdamas iš jo ainių kilti Mesijui. Taip Abraomas tapo visų tikinčiųjų tėvu.

Senojo Testamento įvykiai nėra tik palikta istorija, bet ir paskatinimas mums tikėti Dievą. Viešpats Jėzus nėra tik istorinė asmenybė, bet ir mūsų nuteisinimas.

TIKĖJIMO VAISIUS, Rom5;1-11

1 Taigi, nuteisinti tikėjimu, turime taiką su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, Rom 3 24-28;424;1z32,17-18; 535;1Jn321; Ef2,14-15, 2 per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi, Jn 14,6; Ef3,12; 1 Pt 5,12; Tit 2,13; Rom323; Žyd 10,19. 3 Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas teikia ištvermę, Jok 1,2- 4;1 Pt 1,5-7;4,13;2 Kor129, 4 ištvermė — išbandymą, išbandymas — viltį. 5 O viltis nepalieka gėdoje, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota, Ps 226;25 320; Žyd6,18-19; 1 Jn4,13; Apd 24-17; Tit3,6. 6 Mums dar tebesant silpniems, Kristus savo metu mirė už bedievius, 1 Pt3,1I8. 7 Vargu, ar kas sutiktų „ mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi mirti už gera.8 O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai, Rom 8 32; Jn 3,16; 1 Jn4,10..9 Tad kai esame nuteisinti Jo krauju, būsime Jo išgelbėti nuo rūstybės, Rom 1,18; 2,58; i Tes1,10;59; Ef 1,7; Kol 1,14. 10 Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikė su Dievu Jo

27 Rom 5,41

Sūnaus mirtis, tai tuo labiau mus išgelbės Jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti, Rom4,25;8,7;2 Kor5,18-19;:K0l121. 11 Negana to, — mes dar galime girtis Dievu mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dėka, kuris mus sutaikė, 1 Kor 13031.

Nuodėmė skyrė žmoniją nuo Dievo. Krikščionys, nuteisinti per tikėjimą, įgijo ramybę (taiką) su Dievu. Tai buvo atsiekta ne jų pastangomis, bet per Viešpatį Jė ėZŲ, per Jo mirųį ant kryžiaus. Šita malonės patirtis yra tokia veikianti, kad ja didžiuojamės ir giriamės. Ir esame tikri viltimi išvysią Dievo šlovę. Dievo šlovė yra tokia didinga, kad kūniškos žmogaus akys negali jos pakelti, pernešti. Pilnybėje Dievo šlovė bus matoma ir pergyvenama amžinybėje. Taip, krikščionis tiki amžinybe.

. Krikščionies ramybė Dievyje ir viltis yra tokia reali, kad jis didžiuojasi ir sielvartais. K rikščionies sielvartas nėra bendras sielvartas, kurį patiria visi žmonės, pav., ligos, gamtos ir pačių žmonių sukeltos nelaimės. Tikintysis dar turi sielvartų dėl tikėjimo, pav., pajuoka, įvairios skriaudos, net iki kalėjimo ir mirties. Tai nėra kryžiai, sidabro ir aukso garbės ženklai ant krūtinės, bet kančia ir persekiojimai. Taip, ir dvidešimtame amžiuje tikintysis jų sutinka, ir tai yra jam savaime suprantama. Sielvartas tikintįjį nepalaužia, bet daro jį ištvermingesniu. Tikintysis ištveria bandymus. Pasaulis bando tikinčiojo viltį įvairiausiais būdais, jį pajuokia, laiko atsilikėliu, silpnapročiu, tačiau Dievo meilė. įlieta į jo širdį taip gaivina ir stiprina jį, kad jis nesigėdi, bet džiaugiasi. Ji įgyjama Šventajai Dvasiai veikiant. Tai nėra "dogmatinissupratimas apie Dievo meilę bei Šventąją Dvasią. Ji yra Dievo dovana tikinčiojo širdyje ir kasdieniškame gyvenime. Taip, dar yra išbandytų krikščionių, papildytų Dievo meile ir Šventąja Dvasia. Anais laikais, iš Dievo malonės, krikščoinys turėjo tą Dievo dovaną, žydai ir pagonys jos neturėjo. Žydai ir pagonys galėjo būti labai dori, aukštos moralės žmonės, bet jie nepažino Dievo meilės ir realiai veikiančios Šventosios Dvasios. Mūsų laikais yra skirtumas tarpformalaus, praktikuojančio krikščionies ir atgimusio Dievo vaiko, kurio širdyje gyvena Dievo meilė ir veikia Šventoji Dvasia.

Rom 5,12 28

Kada mes buvome silpni, nusidėjėliai, Dievui priešingi — Jėzus mirė už mus. 7 skirsnelyje ,„gera“ graikiškai galima suprasti vyriškąja arba bendrine giminę. Povilas žinojo, kad yra žmonių, kurie miršta už gera. Pavyzdžiui, motina už vaiką, karys už savo kraštą, už teisybę. Jėzus mirė už savo priešus. Bendrai, žmonės nemiršta už savo priešus, kad juos išgelbėtų. Jei Jėzus mus išgelbėjo, mirė už mus, Jis yra mūsų Išganytojas. Ar tad įmanoma tylėti, negarbinti Jo, nesigirti Juo?!

KALTĖ — NUTEISINIMAS, Rom 5,12-21

12 Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, ir taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo 1 M 2,17; 3,19; Rom6,23; 1 Kor 1521. 13 Nuodėmė buvo pasaulyje ir iki įstatymo, bet, nesant įstatymo neįskaitoma, Rom 4,15. 14 Vis dėlto nuo Adomo iki Mozės viešpatavo mirtis netgi tiems, kurie nepadarė nuodėmių, panašių į nusikaltimą Adomo, kuris buvo Būsimojo pirmavaizdis, 1 Kor15,21-22 45-55. 15 Bet ne taip yra su dovana, kaip su kalte, Jei dėl vieno žmogaus nusidėjimo turėjo mirti daugelis, tai dar labiau Dievo malonė ir vieno žmogaus, Jėzaus Kristaus, malonės dovana su kaupu atiteko daugybei, I Tim 25;Jn 1,16-17. 16 Ir ne taip yra su dovana, kaip su vieno žmogaus nusikaltimu. Juk teismas iš vieno nusikaltimo priėjo iki pasmerkimo, o manlonė iš daugybės nusikaltimų atvedė į nuteisinimą. 17 Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirtis įsiviešpatavo per tą vieną, tai nepalyginti labiau tie, kurie su perteklium gauna malonės bei teisumo dovaną, viešpataus gyvenime per vieną Jėzų Kristų, Apd 204. 18 Taigi, kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų, I Kor 15,21. 19 Kaip vieno žmogaus ueklusnumu daugelis tapo nusidėjėliai, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs, Rom 3,24-25; Žyd 5 89;1z53,11. 20 Įstatymas įsiterpė, kad nusikaltimas taptų pilnas. Bet kur buvo pilna „nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė, Rom4,15;7 8; Gal 4,19, 21 kad kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi, taip malonė viešpatautų teisumu amžinajam gyvenimui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, Rom 6,23.

Z9 Rom 5,21

Šis aprašymas yra labai vaizdingas, lengvai at- simenamas. Betgi jis nepatenkina mūsų vakariečių „mąstymo, logikos. Todėl mažai girdime apie jį aiškinimų, pamoksių. Kas mums vakariečiams nėra prie širdies, kitiems jis yra labai artimas. Kituose kraštuose žmonės mąsto kitaip, negu mes. Mes norime, kad čia būtų paaiškinta apie nuodėmės priežastį, pradžią, paveldėjimą. Naujasis Testamentas. iš viso nieko nekalba apie nuodėmės paveldė- jimą.

Nuodėmė per vieną žmogų į pasaulį atėjo. Nemanyta apie visą gyvuniją, bet tik apie žmoniją. Per nuodėmę mirtis Įgijo galią 1r užviešpatavo. Fizinė kūno mirtis yra tik maža dalis bendros mirties. Jei kūno gyvenimą būtų įmanoma prailginti neribotam laikui, tai be Kristaus, jis būtų vargingas ir niekingas. Kai žmogus apsisprendė nepaklusti Dievui, užviešpatavo mirtis tuojau, dar prieš įstatymo davimą. Mirtis palietė kiekvieną, ir nenusidėjusį tuo būdu, kaip pirmasis žmogus. Adomas ir Būsimasis (Jėzus) yra modeliai, pirmavaizdžiai. Dėl Adomo nepaklusnumo užviešpatavo nuodėmė ir mirtis, o per Jėzaus paklusnumą, net iki mirties ant kryžiaus, pasireiškė malonės dovana. Ta malonės dovana yra nuteisinimas nusidėjėlio, per Jėzaus mirties auką. Per tą nuteisinimą tikintieji įgyja ramybę (taiką) su Dievu, amžinojo gyvenimo viltį, išganymo užtikrinimą. Tas viskas pilnybėje bus duota naujoje žemėje, kai Jėzus Kristus viešpataus.

Įstatymas pasireiškia neigiamai. Jis tik draudžia bloga daryti, bet neteikia jėgos gera vykdyti. Jėgos šaltinis turi ateiti iš kur nors kitur. Įstatymas tik įsiterpė, kad parodytų

"pilnumoje nusikaltimą. Šviesos spinduliai parodo nešvarumus, bet jų nepašalina. Panašiai yra su įstatymu. Mūsų protas pritaria tokiai įstatymo reikšmei. Žydai ž žiūrėjo į tai visai kitaip. Jiems tokia įstatymo reikšmė buvo visai svetima, nepriimtina. Toks aiškinimas jiems buvo įstatymo panieka, tiesiog pasityčiojimas iš įstatymo. Fariziejus Povilas buvo visai pasikeitęs. ,,V ieno teisaus darbas laimėjo visiems nuteisinimą“. Skamba, lyg Kristus būtų visiems suteikęs išlaisvinimą. Iš to kai kurie daro išvadą, apie visuotiną suderinimą, išganymą. Povilas to visai nemanė ir

Rom6.l 30

netvirtino. Naujasis Testamentas, iš viso, to nemoko. Kai kurie savo „logika“ nori įnešti į Naująjį Testamentą visuotinio suderinimo mintis. Naujojo Tesatamento mokymas yra, kad per Jėzaus auką yra galimas visiems išganymas. Bet kiekvienas išganymą privalo asmeniškai pasisavinti tikėjimu. Evangelija pąsiūlo visiems išganymą, bet suteikia galią tapti Dievo vaikais tik tiems, kurie tą priima, tiki, Jn 1,12.

IŠLAISVINIMAS, Rom 6,1-14 1 Ką gi sakysime? Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad gausėtų malonė? Rom 3,58; 520. 2 Nieku būdu! Mirę nuodėmei, kaipgi toliau gyventume joje? K0133;1 Pt4,1; 2,24. 3 Argi nežinote, jog mes pakrikštytieji K ristuje Jėzuje, esame pakrikštyti Jo mirtyje Gal3,27; Mk 10 38; Lk 12 50; 2 Tim 2,11. 4 Taigi krikštu esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes gyventume atnaujintą gyvenimą, K012,2;1 Pt321;Jn3,5;2 Kor5,17. 5 Jei esame suaugę su Jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir sų prisikėlimu, Fil 3,10-11. 6 Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ buvo nukryžiuotas kartu su Juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir, kad toliau nebevergautume nuodėmei, Gal5,24; Ef 422: Gal6,14. 7 Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės, 1 Pt4,1. 8 Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su Juo, Gal 2,20; Ko! 334. 9 Žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtisJam nebeturi galios, Ps 16,10; Apd 227; Žyd 7,24; Apr 1,18. 10 Kad Jis mirė, tai mirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena — gyvena Dievui, Žyd9 26-28;1 Pt3,18; Gal2,19. 11 Taiir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Šėžuje, Rom64+8;2 Kor5,15;1 Pt2,24. 12 Taigi, tegu nebeviešpatauja jūsų mirtingame kūne nuodėmė, kad vėl pasiduotumėte jo geismams, 1 M 47. 13 Ir neduokite nuodėrmhei savo kūno sąnarių, kaip nedorybės ginklų, bet paveskite Dievui save, kaip iš numirusiųjų atgijusius, ir savo narius — kaip teisumo ginklus, Rom6,19;12,1; Ef 2,5; Jn 525. 14 Jumyse neturi viešpatauti nuodėmė: jūs ne " įstatymo, bet malonės galioje, Rom7 4-5; Gal5,18;1 Jn3 6; Jn 1,17.

31 Rom 6 15

Jei kur nuodėmė buvo gausi, malonė pasirodė dar gausesnė. Tad ar nusidėti toliau? Mes nusidėkime, o Jėzus atleis Ne! Nieku būdu! Mes esame nuodėmei mirę, nebegalime toliau jai vergauti. Su ja yra nutraukti visi ryšiai panašiai, kaip mirusio su gyvaisiais.

Krikšto pavyzdys apie mirimą, prisikėlimą, suaugimą, mums nėra suprantamas. Nesvarbu ar imkime vaikų — apšlaktymą, ar suaugusių — tikinčiųjų panardinimo krikštą. Apie Povilo krikšto esmės supratimą galime tik pasimokyti misijos laukuoše, arba iš žydų, tampančių krikščionimis. Jiems krikšto priėmimas reiškė nutraukimą ryšių su visu pirmesniu gyvenimu. Tai yra vienas svarbiausių apsisprendimų kokį gali tik pats asmuo padaryti. Tas apsisprendimas dažnai yra ne tik nutraukimas asmeniškos praeities, bet ir atsisakymas giminių, draugų, kartais net ir tautybės. Tokį sprendimą gali žmogus daryti visai suaugęs su Kristumi. Jis krikštu miršta ir prisikelia naujam gyvenimui. Jame tikrai nebeviešpatauja nuodėmė. Jis savo sąnarių nenaudoja piktam, bet Dievo garbei. Nors nuodėmė jame pasireiškia, bet jos pasireiškimas yra kaip plėšiko, o ne valdovo. Nuodėmės galia jame yra palaužta. Tas nėra teorija ar dogma, bet praktiškas, realus kasdieninis. gyvenimas. Įstatymą įvykdyti neįmanoma. Malonė ir nuteisinimas yra daugiau negu įstatymas. Įstatymas tik įsako — malonė teikia galią naujam gyvenimui.

""ARNAVIMAS NUODĖMEI — MIRČIAI,

AR DIEVUI — GYVENIMUP Rom 6,15-23 15 Tai ką g. Gal darysime nuodėmes, jei esame. ne įstatymo, bet malonės valdžioje? Nieku būdu! Rom5,17-21. 16 Argi nežinote, kad, pasiduodami kam nors vergauti, jūs iš tiesų tampate vergais to, kurio klausote: ar tai būtų nuodėmė, vedanti į mirtį, ar klusnumas, vedantis į teisumą, Jn824;2 Pt 2,19. -17 Ačiū Dievui, jūs buvote nuodėmės vergais, jūs iš širdies paklusote tam mokslo pavyzdžiui, kuriam buvote paskirti, Rom 16,7; Jn 83236, 18 ir, išsivadavę iš nuodėmės, tapote teisumo tarnai, 1 Pt2,16-24. 19 Kalbu, kaip žmonėms įprasta, atsižvelgdamas į jūsų kūnišką silpnumą. Kaip buvote atidavę savo kūno sąnarius

Rom 63 32

vergauti netyrumui ir nedorybei, kad elgtumėtės nedorai, taip dabar atiduokite savo sąnarius tarnauti teisumui, kad taptumėte šventi, Mt 188; Rom 11 ,24;6,13;12,1. 20 Būdami nuodėmės vergai, buvote nepriklausomi nuo teisumo, Jn 8,34. 21 Bet kokią naudą turėjote tada iš to, ko dabar gėdijatės? Juk anų dalykų galas — mirtis, Ez16,61-63; Rom 7,5;8,6-13. 22 O dabar, išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnai, turite kaip vaisių — šventumą, ir kaip atbaigimą — amžinąjį gyvenimą, 1 Pt 19; Gal 68. 23 Atpildas už nuodėmę — mirtis, o Dievo malonės dovana — amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, Rom5,12-21;1 Jn5,11; Jok 1,15.

Vėl tas pats klausimas, kaip pirmame skirsnelyje. Jei esame laisvi nuo įstatymo, tai gal ir laisvi nusikalsti? Atsakymas — nieku būdu!

Laisvas žmogus - daro sprendimus pats kaip elgtis. Tikrybėje nė vienas žmogus nėra laisvas. Jį saisto labai daug kas — papročiai, aplinkybės. Jis tik retkarčiais gali padaryti sprendimą kam tarnauti — nuodėmei -ar Dievui Iš prigimties kiekvienas yra nuodėmės vergas. Taigi, padėka Dievui ne kad buvome nuodėmės vergai, bet kad esame išlaisvinti ir paduoti tam mokslo pavyzdžiui — Kristaus malonei. Dabar esame lyg mokiniai, galime būti išmokyti nuteisinimo,

Povilas ir, bendrai, Naujasis Testamentas, supranta vergavimą nedorybei ir teisumui viso ž žmogaus, su sąnariais, rankomis, kojomis, akimis, ausimis, kalba ir t.t. Evangelija tokio dalyko nepažįsta, kaip vidujiniai tarnauti Dievui, o praktiškame gyvenime — pasauliu. Dviems ponams tarnauti neįmanoma. Nuodėmės vergas paklusta nuodėmei ir dalinai džiaugiasi, pasitenkina ja. Jei jis per Dievo malonę tampa išlaisvintas, gėdisi savo praeities. Tarnavimas nedorybei neša mirtį.

Kuris tampa išlaisvintas, tas tampa Dievo vergas. Jis tarnauja konkrečiai Jam visais sąnariais, rankomis, ko- jomis, o ne vien mintimis. Nusidėjėlis užsitarnauja pats sau mirtį, O tikintysis įgyja malonės dovaną tik per Jėzų Kristų.

33 Rom 7,1

IŠLAISVINIMAS NUO ĮSTATYMO, Rom7,15

1 Argi nežinote, broliai, — aš kalbu išmanantiems įstatymą, — jog įstatymas viešpatauja žmogui, kol jis gyvena? 2 Pavyzdžiui, ištekėjusi moteris įstatymo surišta su vyru, kol jis gyvas. Jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo, rišusio ją su vyru, 1 Kor 739. 3 Ji vadinsis svetimautoja, jei, vyrui gyvam esant, bus atsidavus kitam. Bet jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo ir, ištekėdama už kito, nebėra svetimautoja. 4 Šitaip, mano broliai, ir jūs esate per Kristaus kūną mirę įstatymui, kad priklausytumėte kitam — prikeltajam iš numirusių — ir kad duotume vaisių Dievui, Kol 2,14; Rom64;2 Kor11,2; Gal 2,19. 5 Kol dar tebegyvenome kūniškai, mūsų sąnariuose veikė įstatymo pažadintos nuodėmingos aistros, ir mes davėme vaisių mirčiai, Rom 621. 6 O dabar, numirę įstatymui, kuriuo buvome surišti, esame išsivadavę nuo jo, kad tarnautume atnaujinta dvasia, o ne pasenusia raide, Rom8,1;624; Mt9,16;2 Kor 36.

Čia minimas įstatymas ne romėnų, bet Šventojo Rašto, Senojo Testamento. Romoje krikščionys, kilę iš žydų, gerai žinojo įstatymą. Žydams įstatymas buvo tikėjimo esmė. Krikščionys, kilę iš pagonių, irgi gerai žinojo įstatymą. Prozelitai būdavo pamokomi įstatymo. Pagonis labai traukė žydų geras įstatymas. Tad, kaip Povilas gali sakyti, Rom 6.14: „Jūs nesate įstatymo galioje?" Povilas aiškina, kad įstatymas galioja tik tam tikrą laiką. Santuokos * įstatymas saisto iki mirties. Vienam iš sutuoktųjų mirus, antras yra laisvas. Panašiai ir krikščionys yra mirę su Kristumi. Jie priklauso Prikeltajam. Evangelija neatneša nežabotos laisvės ir palaidumo. Ji teikia galią įstatymą įvykdyti ir visu stropumu tarnauti naujam Viešpačiui.

Įstatymas buvo duotas Izraeliui. Jis šimtmečius buvo tautos džiaugsmas ir pasididžiavimas. Krikščionys įstatymą išpildo ne pagal pasenusią raidę, bet atnaujinta dvasia.

Rom7,/7 34

ĮSTATYMAS GERAS, BET NEŠA MIRTĮ, Rom 77-13

7 Ką gi sakysimė? Gal kad įstatymas yra nuodėmė? Nieku būdu! Nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų įstatymo. Ir nebūčiau suvokęs geismo, jei įstatymas nebūtų sakęs: "Negeisk!" Rom320;2 M 20.17;5 M5,I8-21. 8 Bet, gavusi progą, nuodėmė per įsakymus pažadino manyje visokius geismus, o be įstatymo nuodėmė negyva, Rom5,13; Jok 1.14. 9 Aš kadaise gyvenau be įstatymo, atėjus įstatymui, atgijo nuodėmė, 10 0 aš miriau; taip man paaiškėjo, kad įsakymas, skirtas gyvenimui, nuvedė mane į mirtį, Jok 1,15;3 M 185;5 M533. 11 Įsakymo paskatinta nuodėmė mane suvedžiojo ir juo mane nužudė. 12 Taigi įstatymas šventas; įsakymas taipogi šventas ir teisingas, ir geras, | Tim I 8. 13 Vadinasi, geras dalykas man tapo mirtim? Nieku būdu Bet nuodėmė parodė savo nuodėmingumą tuo, kad atnešė man mirtį, pasinaudodama geru dalyku. Dėl įsakymo nuodėmė pasirodė esanti be saiko nuodėminga, Rom 5.20; I Kor 1556.

Šias eilutes Povilas rašo pirmame asmenyje. Gal čia jis mano apie savo asmenišką pergyvenimą, kaip jis suprato ir pergyveno įstatymo veikimą? Teoretiškai galima daug diskutuoti ir įvairius paaiškinimus duoti. Svarbiausia yra patyrimas, praktiškas gyvenimas. Povilas, kaip fariziejus, įstatymą suprato ir vertino tik teigiamai. Ir Jėzus aiškino įstatymą teigiamai, Mt 19,17. Jis sakė jaunuoliui: „Jei nori Įeiti į gyvenimą, laikyk įsakymus" "Taip, įstatymas ir atskiri įsakymai yra geri ir šventi. Bet kas juos laiko? Ir kas gali juos įvykdytė?

Įstatymas sukelia geismą. Taip buvo prie Adomo ir Ievos. Jų nepatenkino tūkstančiai įvairių medžių vaisiai, nuo to vieno, uždrausto, valgė*Ar panašiai nedaro vaikai ir daugybė suaugusių? Įstatymas yra dvasinis, fariziejai jį laikė kūniškai. Jie suprato jį tik išviršiniai, pasiekė tik kevalą, o ne branduolį. Kai Povilas pažino įstatymo šventumą, jis suprato, kad tas šventasis įstatymas atnešė jam mirtį. Nuodėmė ir šventumas vienas šalia antro neišsilaiko. Kaip Povilas, būdamas fariziejus, nesuprato įstatymo esmės, taip

35 “| Rom74

ir mūsų dienų moralistai ir idealistai neįvertina tinkamai įstatymo, laiko jį tik išviršiniai. Įstatymo esmę atidengia tik Jėzaus Evangelija. Įstatymas neša mirtį, o Evangelija — gyvenimą. Tik tikėjimu įstatymas išpildomas, Rom 3231.

VIDINĖ.KOVA DĖL ĮSTATYMO, Rom 7,1425

14 Žinome, kad įstatymas yra dvasiškas, 0 aš esu kūniškas, paduotas nuodėmės valdžion, Ps71,7;Jn3 6; Gal 5,17. 15 Aš netgi neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu, Jn 15,15. 16 O jei darau tai, ko nenoriu, tada pripažįstu, jog įstatymas geras. 17 Tada jau nebe aš darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. 18 Žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat, aš sugebu gero trokšti, o bloga padaryti, 1 M 65;821. 19 Nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. 20 O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.21 Taigi aš randu tokį įstatymą, kad, kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga, Žyd 12,1. 22 Juk, kaip vidinis žmogus, aš žaviuosi Dievo įstatymu, Ef 3,16. 23 Deja, aš jaučiu savo kūno sąnariuose kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane nuodėmės įstatymo belaisviu, kuris glūdi mano sąnariuose, Gal5,17;1 Pt2,11. 24 Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno! Apd 3,17; Rom 8,10. 25 Bet, ačiū Dievui, — per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, aš išvaduotas! Taigi, aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu — nuodėmės įstatymui, 1 Kor 15 57.

"Visoje pilnumoje šios kovos nepažįsta moralistai ir idealistai, O tik krikščionys. Naujas tvarinys negali nuodėmiauti, 1 Jn3.9, 0 senoji prigimtis negali išsilaisvinti iš įstatymo, 23 skirsnelis.

Sąžinė pritaria, kad įstatymas yra geras, vidinis žmogus žavisi Dievo įstatymu. Neužtenka žavėtis ir pritarti įstatymu, reikia jį kasdieną įgyvendinti. Tam įvykdyti neužtenka jėgų. Reikiamą jėgą teikia tik Jėzus, veikiant Šventajai Dvasiai, kaip toliau rašyta 8 skyriuje. Patyręs krikščionis, stovintis Viešpaties malonėje, išoriniai įvykdo

Rom8,. 36

įstatymą, bet vidujiniai labai jaučia tą kovą. Jis yra linkęs daryti blogą. Tik Išganytojo malonė jį sulaiko ir apsaugo. Kartą keliems krikščionims besikalbant, vienas pasakė: „Jūs esate šventas". Tas atsakė: „Jei jūs matytumėte mano vidų — nepriimtumėte manęs į savo namus“. Nėra išgelbėjimo savo jėgomis. Išgelbėtojas yra tik Jėzus Kristus!

IŠLAISVINIMAS, Rom 8,1-11

1 Tuo būdu dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, Rom 831-39; 2 Kor 5,17. 2 Juk gyvybę teikiantis Dvasios įstatymas išvadavo mus iš nuodėmės ir mirties įstatymo, Rom 3,27; Jok 1,25;2 Kor5,17; Gal3 21; Jn5 24;836. 3 O koįstatymas nepajėgė, nes kūno prigimtis per silpna, tai įvykdė Dievas. Jis atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu ir, nuodėmei nugalėti, pasmerkė nuodėmę kūne, Apd 13 38;15,10; Žyd7,18; Kol 122; Fil 2,7; Žyd 2,17;4,15; Jn 1,14;2 Kor5 21; Gal4 4, 4 kad įstatymo reikalavimai išsipildytų mumyse, kurie gyvename ne pagal kūną, bet pagal dvasią, Rom 331; Mt 5,17; Gal 5,16-25. 5 Kurie gyvena pagal kūną, tie rūpinasi kūniškais reikalais, o kurie gyvena pagal dvasią — dvasiškais reikalais, I Kor 2,14. 6 Kūniški siekimai veda į mirtį, O dvasiški — į gyvenimą ir ramybę, Rom6,21-22; Gal 68. 7 Kūniški siekimai priešiški Dievui; jie nepaklūsta Dievo įstatymui, ir netgi negali paklusti, Rom5,10;Jok4 A; Mt1234;Jn8 43; 1239; Rom7,I4. 8 Kas gyvena kūniškai, negali patikti Dievui. 9 Jūs neesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo, 1 Kor3,16;123;1523;1 Jn3,24; Gal 5,24. 10 Jeigu Kristus yra jumyse, tai kūnas, tiesa, miręs nuodėmei, bet dvasia — gyva teisumui,2 Kor5,17;Gal2,20; Fil1 21; K012,13;1 Pt46. 1 „Jei jumyse gyvena Dvasia To, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai Jis, — prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų, — gyvus padarys ir jūsų mir- tinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse, 1 Kor 6,14; 2 Kor4,14.

37 Rom8,12

Remiantis įstatymu ir savo pastangomis, išganymas nepasiekiamas. Bet priimant Jėzaus Dvasią, jis įgyjamas. Kas rūpinasi tik šio gyvenimo kūniškais reikalais, tas netenka dvasinio gyvenimo -— miršta dvasiniai. Dievas prirengė išgelbėjimą per Jėzų. Kurie Jį tiki — turi amžiną gyvenimą, Jn 5,24. Čia pastatomi vienas prieš antrą kūniškas ir dvasinis žmogus. Kaip TėvasirSūnus yra vienas, taip ir Dvasia Dievo ir Jėzaus yra ta pati. Dvasia pučia, kur Ji nori, Jn 38. Betgi ir Dvasia veikia tam tikrose įstatymo ribose. Kurie tiki ir priima Jėzų, tuos Ji atgimdo. K urie yra dvasiški, mąsto apie dieviškus dalykus, gyvena pagal Evangelijos reikalavimus. Jie turi draugystę su Jėzumi, yra pripildyti Jo Dvasia. Jie yra Jo gyvi ir mirę, Rom 14 8. Šis išlaisvinimas nėra teoretinis, bet gyvenimiškas, praktiškas. Tą Povilas pats buvo pergygenęs, rašė žmonėms, kurie tą suprato. lr šių laikų tikintieji yra išlaisvinti per Jėzų, turi draugystę su Juo, Šventoji Dvasia veikia juose.

DVASIOS VEIKIMAS, Rom 8,12-17

12 Taigi, broliai, nesame skolingi kūnui, kad gyventume pagal kūną, Rom 6,7-18. 13 Jei gyvenate pagal kūną — mirsite. Bet jei dvasia marinate kūniškus darbus — gyvensite, Gal68; Ef4,22-24; Mt 18 8; Kol39:1 Kor927; Gal 5,24. 14 Kurie vedami Dievo Dvasios — yra Dievo vaikai, Gal46;5,18. 15 Jūs gi gavote ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kuria šaukiame: „Aba, Tėve!" I Tim1,7;1 Jn4,18; Gal45- 6; Mk 1436. 16 Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai, 2 Kor1,22;1 Jn5,10. 17 Ojei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Dievo įpėdiniai ir Kristaus ben- draįpėdiniai, jeigu su Juo kenčiame, kad su Juo būtume išaukštinti, Gal3,26-29;4,7; Apd21,7;1 Kor19;23-12;1 Pt 4,13;5,1; Apr 21,7.

Dažnai žmogus mano, jei jis atgimė, jam nebėra - pasmerkimo; „seks labai palaimintas, džiaugsmingas gyvenimas. Kasdieniniame gyvenime dažnai yra priešingai. Povilas rado reikalą priminti, kad gyventume ne kūnui, bet

Rom 8,18 -38

dvasiai. Kūnui, tiesa, turime parūpinti maistą, aprangą, butą. Daug daugiau turime rūpintis dvasiniu, sielos gyvenimu. Krikščionis nėra automatiškai Dvasios veikiamas. Jis yra laisvas, privalo pats sprendimus daryti. Jei atgimęs krikščionis gyvens tik kūnui, jo krikščionystė mirs. Rom 6,11 sakyta: „Laikykite save mirusiais". Čia sakoma: „Marinkite .. * Tikintysis yra Dievo vaikas, Jo priimtas, įsūnytas, turi išganymo užtikrinimą, vadovaujasi "Dvasios vedimu, jaučia Dievo meilę savo širdyje.

Kol žmogus nepažįsta Dievo, kaip Tėvo, Dievas jam yra svetimas, reikalaujantis, baudžiantis. Atgimimo metu krikščionį labai dažnai vargina gundymai, sąžinė primena praeities nusikaltimus. Po nuteisinimo, išganymo užtikrinimo, baimė dingsta. Jis gali į Dievą kreiptis, kaip į mielą Tėvą. Jei jis savo širdies ir padėkos jausmų dar nesugeba išreikšti Dievui gražiais ir prasmingais maldos žodžiais, jis tą daro panašiai, kaip vaikas, vadina Jį Tėvu. Skaitant Šventąjį Raštą, apmąstant, klausantis Šventojo Rašto aiškinimų, meldžiantis vienam ar draugystėje, Dvasia teikia užtikrinimą, jį esant Dievo priimtu. Tai nėra įsikalbėjimas, kaip neatgimusio žmogaus, kuris mano įgysiąs dangų. Tikinčiojo širdį pripildo Dievo ramybė bei meilė.

Krikščionis savo gyvenime privalo atsisakyti daug nuodėmingų, netinkamų darbų. Tas atsisakymas nėra kaip asketo arba vienuolio. Jis yra laisvas, savaime suprantamas, džiaugsmingas. Krikščionis kartais turi dėl tikėjimo ir nukentėti. Jis yra pajuokiamas, skriaudžiamas, laikomas naiviu, neišmanančiu, tėvynei neištikimu, kenksmingų. Jis kartais net įkalinamas ir nužudomas, Apr 6,11. Jis tą kantriai ir be pykčio priima, nes žino, jei su Jėzumi kenčia, su Juo bus ir išaukštintas.

DIEVO VAIKŲ IL6ESYS, Rom 8,18-27 18 Aš manau, jog šio laiko kentėjimai nereikšmingi, lyginant juos su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta, 2Kor4,17. 19 Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai, Lk 21,28; Fil 1,20; Kol 1,13; 34. 20 Mat, kūrinija buvo pajungta tuštybei, — ne savo noru, bet

39 Rom 8.27

pavergėjo valia, — su viltimi, Ps 12;1 M 3,17-19;5,29, 21 kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgys Dievo vaikų garbės laisvę, 2 Pt 3,13; 1 Jn3,2. 22 Juk žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja if tebesikankina, Jn 16,21. 23 Irne.tik jį, bet ir mes patys, kurie esame iš Dvasios pirmieji, — ir mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo, 2 Kor5,2;1,22; Gal5 5; Apd 22,17;2 Kor546. 24 Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi. Tačiau regima viltis nėra viltis. J eigu kas mato, tai kam jam viltis? 2 Kor5,7; Žyd 11,1. 25 Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai, Gal 5,5; 2 Kor 4,18. 26 Taipogi Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume tinkamai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais, Jn 14,17-26. 27 Širdžių Tyrėjas žino Dvasios siekimus, kad Ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą, Ps 1391; 1 Kor45;2,10.

Kai apaštalas palygina šio laiko, šio gyvenimo, kentė- jimus dėl Jėzaus, randa juos nereikšmingais tos šlovės, kuri teks tikintiesiems. Šis laikas yra trumpas, o šlovė bus amžina. Kokia ji bus mums dar yra paslėpta. Ji bus Dievo, Jėzaus, šlovė. Bet ji teks ir mums, kaip Dievo vaikams ir paveldėtojams.

Kūrinija. Pats žodis nepasako, ką tai reiškia. Kai kurie komentatoriai supranta tik žmoniją. Daugelis mano visa kas gyva: fauna ir flora. Kai kurie eina taip toli, kad šiame išsireiškime randa visuotiną nuteisinimą, visų išgelbėjimą. Povilas tikrai taip nemanė.

Kas yra iš žmonijos ir gyvunijos gyvenimo be amžinybės vilties ir naujo, Dievo apreikšto,- prasmingo gyvenimo. Šiame gyvenime visi vargsta. Ir ką pasiekia? Tik savo giminės išlaikymą, tęstinumą. Naujagimiu džiaugiamasi, bet jis gimdamas jau yra pasmerktas vargams ir mirčiai. Tad nenuostabu, kad neturintieji tikėjimo, pesimistai, vertina neigiamai šį gyvenimą. Ne tik visa kūrinija vargsta, bet ir atgimusieji, Dievo vaikai. Prie bendrųjų vargų dar jiems prisideda kentėjimai dėl Kristaus. Visais amžiais daug tikinčiųjų kentėjo dėl tikėjimo į Jėzų. Jie laukia pilno išgelbėjimo, kūno ir sielos.

Rom 8,28 :40

Tikintieji vadina Dievą savo Tėvu, garbina Jį, meldžiasi į Jį. Jie patiria savo maldų išklausymą. Bet yra dalykų, dėl kurių jie nežino, kaip melstis. Jau Povilas išsireiškė, kad jis nežino, ką geriau pasirinkti — mirtį ar gyvenimą, Fil 1,22. Matant žmonijos netikėjimą ir vargą, kas yra geriau melsti, kad Dievas dar leistų žmonijai toliau gyventi ir leistų toliau skelbti Evangeliją, ar prašyti Jėzaus atėjimo,. Apr 2220.

Lieka tik ilgėtis Jėzaus atėjimo, dūsauti, laukti Dvasios vedimo; melsti: ,„Ištirk mano širdį, vesk tikru keliu!" Taip meldžiasi tikintysis.

PAŠAUKIMAS IR VEDIMAS, Rom 8 28-30

28 Be to, žinome, kad mylintiems Dievą, viskas išeina į gera, būtent Jo valia pašauktiesiems, Ef 1,11;3,11;Jok 1,12. 29 O kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašiais į Jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmagimis daugelio brolių tarpe, Kol 1,18; Žyd 16; Apd 1348, 1 Pt 12; Fi1 321; 1 Jn32; Mt 12.50; Jn 20,17. 30 Kuriuos Jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino; kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino, 2 Tes 2,13-14; 2 Tim 19.

Tai gražiausi ir labiausiai tikėjimą stiprinantieji Šven- tojo Rašto žodžiai. Viskas baigiasi gerai tam, kuris myli Dievą; nevisada žemiškame gyvenime, bet — išganymui. Tas pasiekiama ne tikinčiojo silpnomis- jėgomis, bet amžinojo Dievo sprendimu: „išrinkimu, pašaukimu, nuteisinimu, išaukštinimu. Tai nėra pažadėjimas, kurio reikia laukti, bet jau įvykęs faktas. To viso tikslas yra: „Tapti panašiais Jo Sūnaus pavidalui". Žmogus buvo sutvertas į Dievo pavidalą, panašus į Jį. Žmogus prarado tą dieviškąjį veidą per nuodėmę, puolimą. PerJėzų i; amžinojo Dievo pašaukimo planą, žmogus yra grąžinamas į Dievo šeimą, sūnystę ir dukterystę. Žmogus nėra tik daugiau už kitus išsivystęs žinduolis, jis yra Dievo vaikas. Jis sugeba į Dievo meilę atsakyti meile.

41 Rom8,31

DIEVAS LAIKO, Rom831-39

31 Tai ką dėl šito sakysimė? — Jei Dievas už mus, tai kas gali prieš mus būt? Ps 1186; Mt 1,23. 32 Jeigu Jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, — kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo? Jn3,16;1 Kor 322;1 M 22,16. 33 Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! Apr 12,10-11; Žyd 620. 34 Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris mirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus? 1 Jn2,1;1 Pt 3,13; Ps 110,1; Žyd 7,25;9,24. 35 Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekio- jimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? 36 Parašyta: „Dėl tavęs žudomi ištisą dieną, laikomi piautinomis avimis", Ps44,23;1 Kor4,15-30;2 Kor4,11; Mt 10,16. 37 Tačiau visa lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo, Jn 1633; Apd 12,11; 1 Jn5 45. 38 Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei viešpatystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, Ef 121;1 Kor3,22;Kol "2,15; 1 Pt 3,22; Jn 1028, 39 nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės,

kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje, Jn 1726.

Tai aukščiausias tikėjimo laipsnis ir iš to išplaukiančios logikos. Juo geriau susipažįstame su daiktais, tuo jie atrodo mums paprastesni, suprantamesni. Su išganančiu tikėjimu yra kitaip. Juo giliau jis patiriamas, tuo jis tampa nuostabesnis. Kai Povilas patyrė pats ir užtikrino kitus, kad nėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, jis toliau darė išvadą, kad iš viso nebėra kas tikintįjį pasmerktų. Dievas ir Kristus to nedarys. K rikščionį dar galėtų skirti nuo Dievo nuodėmė. Tačiau Dievo išlietoji meilė mūsų širdyse per Jėzų Kristų yra tokia didelė, kad mylime Dievą daugiau - negu save. Povilas žinojo iš patyrimo, kad buvo, yra ir bus daug varginančių ir grasinančių dalykų, 2 Kor11,23-29; Ps 4423. Tą visa Povilas ne tik žinojo, bet buvo pats asmeniškai pergyvenęs. Dievo meilė visame teikia pergalę, I Kor 13.

Rom9,1 42

IZRAELIO PAŠAUKIMAS, Rom9,15 1 Sakau/tiesą Kristuje, nemeluoju, — tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje, 1 Tim2,7, 2 kad labai liūdžiu ir nuolat širdį man skauda,2 Kor 12,15. 3 Man mieliau būtų pačiam būti iškeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną, 2 M 3232;1 Kor 16,22. 4Jie yra izraelitai, turintys įsūnystę, garbę, sandoras, įstatymų leidimą, Dievo garbinimą ir pažadus, 2 M 422;5 M 76; 14,1; Rom32;15,27; Ef2,11; Žyd9 1; 13, 5 jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu kilo Kristus — visiems "viešpataujantis Dievas, šlovingas per amžius. Amen! Kol 1,22; Mt 1,I; Lk 3323-43; Jn 1,1; 1 Jn5,20; 1 Tim 3,16.

Šiuo skyriumi Povilas pradeda naują temą. Kaip yra su Izraeliu? Povilas norėjo vykti į Romą ir gauti surinkimo paramą misijai 11spaniją. Apie Povilą visur buvo leidžiamos paskalos, kad jis niekina įstatymą ir tuo pačiu Izraelį. Šį klausimą reikėjo būtinai išsiaiškinti. Šiais laikais Izraelis mažai ką reiškia surinkimui (bažnyčiai). Nebent tikintieji vertina Izraelį dėl Šventojo Rašto reikšmės. Anuo metu Romoje ir, bendrai, visoje imperijoje, krikščioniški „sų- rinkimai buvo maži, Krikščionys ir izraelitai tikėjo vieną Dievą, naudojo tą patį Šventąjį Raštą, kalbėjo tais pačiais religiniais išsireiškimais. Jie, lyginant su pagonimis, buvo mažuma. Tad buvo svarbu bendrai laikytis.

Krikščionims Romoje buvo labai svarbu, kaip Povilo atvykimas ir buvimas Romoje pasireikš. Povilas pradeda rašyti apie Izraelį savo asmenišku išpažinimu. Jis sako, ką jis sako, sako kaip krikščionis — nemeluoja. Jis tą sako sąžiningai, kaip krikščionis, kurį veikia Šventoji Dvasia. Jis labai sielojosi dėl Izraelio netikėjimo. Jis pats asmeniškai sutiktų būti atskirtas nuo Kristaus, jei tuo galėtų laimėti savo tautiečius Evangelijai. Taip, kaip kai kurios sinagogos ir kai kurie tautiečiai jį iškeikė. Povilas sutiktų, jei tas

" iškeikimas veiksmingas taptų, tuo būtų padėta žydams tikėti Jėzų. Jis tą bus daug kartų maldoje Viešpačiui sakęs, 2 M 3232. Povilas buvo laisvas, tikrai Kristaus išlaisvintas, laisvas mylėti net priešus. Jis juos vadina savo broliais.

43 | Rom946

Povilas skaičiuoja Izraelio pirmenybes. Dievas išsirinko Izraelį savo pirmagimiu, 2 M 4,22;5 M 14,1. Jiems pridera šlovė (garbė, 2 M 4054; 5 M 4,7, sandoros ir t.t. Pats Kristus kilo iš jų pagal kūną, kuris ir yra šlovingasis Dievas.

DIEVAS PASIRENKA SAVO NUOŽIŪRA, Rom9 6-13

6 Dievo žodis negali neišsipildyti. Ne visi, kilę iš Izraelio, priklauso Izraeliui, 4 M 23,19; Rom 2,28. 7 Ir ne visi yra Abraomo palikuonys, kaip sakyta: „Iš Izaoko tau kils palikuonys", 1 M 21,12; Gal 3,29. 8 Tai reiškia, ne kūno vaikai yra Dievo vaikai, bet tiktai pažado vaikai laikomi palikuonimis, Gal4,23-28. 9 O pažadas taip skamba: „Apie tą laiką aš ateisiu, ir Sara turės sūnų",1 M 18,10-14. 10 Irne tik ji, bet ir Rebeka, pradėjusi iš vieno mūsų tėvo Izaoko, 1 M 2521. 11 Dar jos dvyniams negimus ir jiems dar nepadarius nei gero, nei blogo, — kad įvyktų pasirinktas Dievo nutarimas, Rom8 28-29; 11,5-6, 12 ne dėl darbų, bet šaukiančiojo valia, — jai buvo pasakyta: „Vyresnysis tarnaus jaunesniajam", 1 M 25,23, 13 kaip ir parašyta: „Jokūbą pamilau, o Ezavo nekenčiau", Ma! 123.

Kodėl Izraelis atmeta Jėzų, nepriima Evangelijos? Juk jam buvo visi pažadai duoti! Tad ar Dievo žodis neišsipildo? 1z55,10-11. Dievo žodis lieka. Dievas jį vykdo. Bet mes ne visi teisingai Dievo žodį suprantame. Izaokas ir Ismaelis buvo Abraomo vaikai, nors ir ne vienos motinos. Dievo pažadas buvo duotas Izaokui. Ismaelis buvo Abraomo sūnus pagal kūną. Dievo malonė pasireiškia ne kūno ir kraujo požiūriu, bet Dievo išrinkimu. Dar aiškiau sakyta apie Jokūbą ir Ezavą. Juodu buvo to paties tėvo ir vienos motinos vaikai, dvyniai. Dar jiems negimus Dievas davė pažadą jaunesniajam, apeidamas vyresnįjį Dievas yra. Viešpats viso. Jis išsirenka kurį nori.

Ezavo nekenčiau. Pasiskaityk Mt 6,4; Lk 14,26. Šis išsireiškimas yra hebraizmas. Mūsų kalboje būtų — vieną išsirinko, o antrą paliko, — neišsirinko.

Rom 9,14 44

DIEVAS VEIKIA PAGAL SAVO VALIA, Rom9,14-29

14 Ką gi sakysimė? Gal Dievas neteisingai daro? Nieku būdu! 5 M 324; Mt 20,13. 15 Jis Mozei kalba: „Aš pasigailėsiu to, kurio "norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti", Ef2 8-9; 1 Kor3;7;Tit3,5. 16 Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris" trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo. 17 Juk Raštas faraonui sako: „Aš tam prikėliau tave, kad parodyčiau, savo galybę ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje Žemėje" „2 M9,6. 18 Vadinasi, ko Jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina,2 M421;73. 19 Galman prikiši: „O už ką tada Jis mane bara? Kas gi galėtų atsispirti Jo valiai? Job9,12. 20 Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievu?? Argi lipdinys klausia lipdytoją: „Kam mane tokį padarei?" Iz45 9;29,16. 21 Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą puošnų, o kitą paprastą? Jer 18 8;2 Tim 2,20. 22 Ir jeigu Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir apreikšti savo galybę, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus, Rom 24; Jer 50,25; IZ 135; Rom 11,33, 23 kad apreikštų ir savo šlovės lobius gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė garbei . . Rom3,16; Ko! 1,27; Fil4,19; Rom8 29: Apd9,15;13 48; Ef 13-12.18;1 Pt28. 24 Kaip tuos pastaruosius, taip ir mus Jis pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių, Rom 1,16;3,29-30. 25 Dievas kalba Ozėjo lūpomis: ,,Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta ir nemylimą — mylima, Oz225;1 Pt2,10. 26 Ir "toje vietoje, kur jiems buvo sakyta: „Jūs ne manoji tauta', ten jie bus vadinami „gyvojo Dievo vaikais ",O0z1,102.1. 27 Oo Izaijas šaukia apie Izraelį: „Jei Izraelio vaikų skaičius būtų kaip jūros smiltys, tai tik likučiai bus išgelbėti, Iz 10,22-23; Rom 11,5. 28 Tesėdamas savo žodį ir skubiai vykdydamas, tai atliks žemėje V iešpats". 29 Izaijas nusakė iš anksto: „Jei pulkų Viešpats nebūtų mums ainijos palikęs, būtume tapę kaip Sodoma, būtume į Gomorą panašūs", Iz1 9; Mt10,I5.

Tai Izraelio klausimas. Jis nėra sprendžiamas teoretiškai, logiškai, dogmatiškai. Jis matomas ir

45 Rom 9,29

pergyvenamas praktiškai, istoriškai. Jis sudarė pačiam Povilui daug širdgėlos.

Sį klausimą, ar Dievas teisingai elgiasi, kėlė ir kelia milijonai žmonių. Jei Dievas mane tokį leido, koks esu, kodėl dar mane kaltina? Jis turi galią. Gali viską gerai padaryti. Kodėl tiek daug blogo? Povilas neatsakė į tai logiškai, mūsų protą patenkinančiai. Povilas buvo ne švelnus filosofas, teoretikas. Jis buvo praktikas, evangelistas, misionierius, turėjo reikalų su daugybe ' žmonių. Jis žinojo šiuos klausimus labai gerai. Jis į juos ir atsakė praktiškai. ,,Žmogau, kas gi tu esi?" Tu labai klysti, tavo klausime visai nėra logikos. Jei Dievas būtų lygus tau, tik tada galėtumei tokį klausimą statyti. O dabar, Dievas yra visatos Kūrėjas ir Valdovas. Tu prieš Ji nėsi nė mažiausia dulkelė, ne tik dydžio požiūriu, bet ir supratimu, žinojimu. Tame yra tavo klaida, kad meilingąjį ir teisingąjį Dievą, kuris net savo Sūnų leido mirti baisia mirtimi, kad tave išgelbėtų, savo „logiška“ išvada, tu laikai Jį sauvaliu tironu. Tiesa yra ta, kad Dievas tau davė laisvę ir Jis jos nevaržo. Dėl tavo laisvės neteisingo naudojimo vyksta šios visos blogybės. Dievas geriau leidžia visoms nedorybėms pasireikšti, kurios išplaukia ne iš Jo, bet iš tavo neteisingų sprendimų, negu tau atima laisvę. Taip buvo su faraonu. Jis darė neteisingus sprendimus, 0 todėl, kartais ir norėdamas, nebegalėjo teisingų sprendimų daryti. Net Mozė darė nėteisingą sprendimą, užmušdamas egiptietį. Todėl jis turėjo bėgti iš Egipto ir būtų likęs visą amžių kerdžius. Kai Dievas įsakė jam vykdyti tą darbą, kurio jis jaunystėje labai siekė, dabar Mozė nebenorėjo. Tik Dievo malonė privertė jį tą daryti. Dievo šlovė pasireiškė per faraoną ir per Mozę. Dabar su Izraeliu yra panašiai, kaip buvo su Egiptu. Izraelis atmeta savo Mesiją. Dievas ras išeitį ir su Izraeliu. Mes gyvename tik iš Dievo malonės. Jei ne Jo malonėirišrinkimas, mes visi jau būtume žuvę. Taip neturi vertės mūsų norai ir siekimai, 1 Kor 3,13-14! Tik kai Dievo malonė ir mūsų siekimas sutampa, tada įvyksta palaima.

Jokūbas pažadą priėmė ir siekė jo net melais, apgaule naudojosi, dėl to turėjo ir iš namų bėgti. Jis gavo pažadą (Izraelio vardą) ir išgelbėjimą, tik prie Pinelio, ne dėl savo siekimo, bet iš Dievo pasigailėjimo. Dėl Izraelio atmetimo ir

Rom 930 46

agonių išrinkimo, pašaukimo, Povilas duoda daug ventojo Rašto ištraukų.

IZRAELIS ATSITRENKĖ, Rom 9 30-33

30 Tai ką gi sakysimė? kad pagonių tautos, kurios visai neieškojo teisumo, gavo teisumą, būtent teisumą iš tikėjimo, Rom 10,20. 31 O Izraelis, ieškojęs teisumo įstatymo, nepasiekė įstatymo, Rom 102-3;11,7-8. 32 KodėP Todėl, kad to siekė ne tikėjimu, bet darbais. Jie užkliuvo už atsitrenkimo akmens, 33 kaip parašyta: „Štai dedu Sione atsitrenkimo akmenį, papiktinimo uolą; bet kas juo tiki, neliks sugėdintas", I Pt28;1z8,14;28,16; Mt21 4244; Lk 234:1 Pt 26.

Kaip tai, pagonys neieškojo nuteisinimo — gavo jį O žydai, labai stropiai siekė — negavo. Pagonys, išgirdę Evangelijos skelbimą, priėmė — tikėjo. O žydai norėjo nuteisinimą atsiekti darbais, stropiu įstatymo vykdymu. Jie suprato visai klaidingai įstatymo esmę. Įstatymas yra dvasinis, 7,14, o jie norėjo įvykdyti jį kūno darbais. Ak, kaip Povilas ir Dievas visai nesiskaito su mūsų taip suprantama logika. Dievas pats padėjo tą papiktinimą žydų tikėjimo kelyje; įstatymą, Iz8,14;28 16 ir Jėzų, Lk 2,34. Taip buvo ne tik žydams, bet yra ir mums krikščionims: doriems, pamaldiems, tikėjimą praktikuojantiems, bažnyčios reikalavimus pildantiems yra neįmanoma atgimti, atsiversti. Taip, kas nuteisinimo siekia darbais — nepasiekia. Bet kuris siekia tikėjimu, tam įmanoma, tas neliks sugėdintas.

NUTEISINIMAS TIK PER TIKĖJIMĄ, Rom 10,1-13

1 Broliai, mano širdies troškimas ir mano malda Dievui yra už juos — jų išgelbėjimui, Rom 9,1-3. 2 Aš apie juos liudiju, kad jie turi Dievui uolumo, kuriam tačiau trūksta išmanymo, Apd 223. 3 Nesuprasdami Dievo teisumo, jie bandė iškelti savąjį ir todėl nepakluso Dievo teisumui, Rom 1,17;931-32; Fil 39; Lk 730; 16,15; 18 9. 4 Juk įstatymo tikslas — Kristus, atėjęs nuteisinti kiekvieno, kas tiki, Mt 5,17; Žyd 8,13; Jn 3,18; 1,17; Apd 1339; 1 Kor 13031. 5 „Mozė rašo apie teisumą iš įstatymo: ,„Jį vykdydamas,

47 Rom 1013

žmogus juo gyvens", 3 M 18,5; Gal3,12. 6 Teisumas iš tikėjimo kalba: ,,Nesakyk savo širdyje: „Kas užžengs į dangų" — tai yra, Kristaus atsivesti, 5 M 9 4;30,12-13; Jn 3,13, 7 arba: ,Kas nusileis į bedugnę — būtent, Kristaus iš mirusių atsiimti", Ps107 26. 8 Bet kąjis sako? — „Arti tavęs žodis; jis tavo burnoje ir tavo širdyje", — tai reiškia mūsų skelbiamas tikėjimo žodis, 5 M 30,14. 9 Jeigu lūpomis išpažinsi V iešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas, 1 Kor123;2 Kor45;Fil2,11; M1922;10,32. 10 Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas — į išganymą, 11 Raštas juk sako: | *euas, kuris Jį tiki, nebus gėdoje“, Iz 28,16; Rom 3,22.29 2 Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats :špats, turtingas visiems, kurie Jo šaukiasi, Apd 1034-36 159-11; Gal 328; Rom 11,33; Ko! 3,11: 13 “Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus | iš- gelbėtas“, Joel 35; Apd 221.

Povilas ne tik troško, bet ir meldė, prašė Dievo išgelbėti savo tautiečius, žydus. Jis mylėjo savo tautą. Povilas gerai žinojo, koks jis buvo uolus įstatymo vykdytojas. Tą darydamas, jis elgėsi priešingai Dievui. Taip ir „kiti jo - tautiečiai buvo uolūs įstatymo vykdytojai. Povilas tą žinojo ir matė. Tačiau jie visai nesuprato Dievo nuteisinimo. Jie manė, laikydami raidinį įstatymą pagal savo įsivaizdavimą ir aiškinimą, įgys Dievo nuteisinimą. Įstatymo tikslas buvo Jėzus. Įstatymas turėjo vesti prie Jėzaus, kuris nuteisina kiekvieną tikintį. Nė vienas žmogus pilnai nesugebėjo įvykdyti įstatymo. Bet tikėti Jėzų kiekvienas gali: mažas, nesuprantantis, silpnas. Tikint nėra reikalo suprasti ir pasiekti dangaus aukštybių bei bedugnės gilybių. Evangeli- jos žodis yra arti, tai tas žodis, kuris skelbiamas ir apsireiškia savo veikimu širdyse, o lūpomis galima jį skaityti. Tas kuris pilna meilės širdimi tiki Jėzų ir jo burna kalba apieJo meilę, Mt 1032-33, yra išgelbėtas ir nuteisintas. |

Tarp pagonio ir žydo nėra skirtumo. Dievas yra vienas, visiems tas pats. Nuteisinantis tikėjimas pasiekjamas visų vienodai — per tikėjimą. Kiekvienas, kurį veikia Šventoji Dvasia, meldžiasi, šaukiasi Viešpaties. Jis yra vienintelis Gelbėtojas.

Rom 10,14 48

IZRAELIO KALTĖ, Rom 10,14-21

14 Kaipgi žmonės šauksis to, kurio neįtikėjo? Kaipgi jie tikės tą, apie kurį negirdėjo? Kaip išgirs be skelbėjo? Žyd 1146. 15 O kas gi skelbs nesiųstas? Juk parašyta: „Kokios mielos kojos skelbiančių gerą naujieną!" 1z52,7; Naum2,l. 16 Betgi ne visi pakluso Gerajai Naujienai. Izaijas sako: „Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimui?" Iz53,1;Jn12,28. 17 Taigi tikėjimas iš klausymo, klausymas — kai skelbiamas Kristaus žodis, Jn 17,20; 1 Tes2,13. 18 Bet aš klausiu: argi jie negirdėjo? Kaipgi ne! „Po visą žemę pasklido jų garsas, iki pasaulio pakraščių — jų žodžiai", Ps 19 5; Kol 123. 19 Klausiu toliau: argi Izraelis nesuprato? Bet Mozė pirmas sako: „Aš pažadinsiu jūsų pavydą netautai, apmaudą jums sukelsiu prieš neišmanančią tautą", Rom11,11;5 M3221. 20 Izaijas drįsta sakyti: ,,Daviausi atrandamas tiems, kurie manęs neieškojo, pasirodžiau tiems, kurie apie mane neklausinėjo", 127 65,1. 21 O Izraeliui sako: „Ištisą dieną laikiau ištiesęs savo rankas į neklusnią ir Brieštaraujančią tautą", 1z65,2; Apd 13.45; 28 22.

Kas gali būti lengviau, kaip šauktis Viešpaties! Ir kas maloniau, kaip priimti gerąją žinią ir ją skelbiančiuosius! Dievas pasiūlė Evangeliją visiems, bet ne visi pakluso. Tikėti ir priimti yra paklusti! Jėzus įsakė eiti į visą pasaulį ir evangelizuoti. Apaštalai vykdė tą. Evangeliją girdėjo žydai ir pagonys. Kodėl Izraelis netikėjo? Arjis nesuprato? Dievas išsirinko sau Izraelį iš visų tautų( pagonių). Izraelis garbino. stabus ir tuo iššaukė Dievo rūstybę, 5 M 3221. Taip dabar Dievas priima neišmanančią, bet tikinčią tautą (pagonis), ir tuo sukelia žydų pavydą, Apd 22,22, ne palaimai, bet netikėjimui. Dievo malonės laikas nepasibaigė Izraeliui. Dievas dar laukia jo ištiestomis rankomis.

IZRAELIS NEATSTUMTAS — LIKUTIS IŠGELBĖTAS, Rom 11,1-10 1 Tad klausiu: ar Dievas atstūmė savo tautą? Nieku būdu! Juk ir aš izraelitas, iš Abraomo palikuonių, iš Benjamino genties, Ps94,14; Jer 3137; 1 Sam 12,22;2 Kor 11,22; Fil 35; Apd 223; 264. 2 Dievas neatstūmė savošios tautos, kurią iš seno pasirinko. Ar nežinote, ką sako Raštas

49 Rom 18

apie Eliją, kai šis skundžiasi Izraeliu, 1 Kar 19,10-14; 3 „Viešpatie, jie išžudė tavo pranašus, išgriovė tavo aukurus;- aš vienas belikau, ir jie tyko mano gyvybės“. 4 O kaip skamba Dievo atsakyma) „Aš pasilaikiau spetynis tūkstančius vyrų, kurie nepalenkė kelių prieš Baalą",1 Kar 19,18. 5 Taipogi ir dabartiniu metu yra malonės išrinktas likutis, Rom 9,27. 6 Bet jei malonės, tai ne dėl-darbų, antraip malonė nebūtų malonė, Rom 4,4; Gal 2,16. 7 Tai kaipgi? Izraelis nepasiekė to, ko siekė. Pasiekė tiktai išrinktoji dalis. Kiti užkietėjo, Rom931;2 Kor3,14, 8 kaip parašyta: „Dievas siuntė jiems svaigulio dvasią, kad akys neregėtų ir ausys negirdėtų iki šios dienos",5 M 29,10; Apd 2826-27. 9 Ir Dovydas sako: „Jų stalas tepavirsta spąstais, žabangais, puolimo pinklėmis ir atpildu, Ps 6923-24. 10 Tegul apspangsta jų akys, kad neregėtų, ir jų nugarą laikyk nuolat palenktą".

Ar Izraelis atstumtas? Ne! Tiesa, dauguma izraelitų netiki ir yra atstumti, betgi likutis, mažuma, tiki Evangelijai. Jis pats, Povilas, kilęs iš Benjamino genties, iš kurios buvo pirmasis Izraelio karalius, yra išrinktas ir pašauktas. Dabar yra su Izraeliu panašiai, kaip Elijo laikais. Tada Izraelis veikė ne Dievo garbei, bet priešingai. Jie užmušinėjo pranašus, griovė savo Dievo aukurus, statė juos Baalui ir garbino jį. Visgi tada Dievas išlaikė likutį. Negti pranašas klydo, manė jis vienas likęs! Septyni tūkstančiai nereikia suprasti paraidžiu? Septyni yra dieviškas skaičius. Jis Biblijoje daug kartų minimas. Dievas turi savo išrinktųjų būrelį ir išlaiko jį. Nors jam dažnai reikia plaukti prieš galingą srovę, būti mažumoje, pasireikšti slaptai. Žmonės jo nemato, bet Dievas žino jį.

Įrodymui, kad likutis išlaikomas, Povilas remiasi Šventuoju Raštu. Kaip šiluma vašką tirpdo, o molį kietina (džiovina), taip panašiai veikia Evangelija. Vieni girdėdami ją tiki, kiti užsikietina. Kaip žmogus turi akis ir ausis, taip Izraelis „turėjo šventovę ir Raštą. Žmogus miegodamas nemato ir negirdi. Taip Izraelis miegojo, nepastebėjo Jėzaus Išgelbėtojo, Iz 29,10.

Psalmės žodžiai, „6922-23 „rodo, kad maistas( stalas) gali tapti nuodais ir spąstais, pagauti paukštelį ar žvėrelį. Kaip

Rom 11.11 50

aptemusios akys nemato šviesos, ir sulenktą nugarą turįs negali atsitiesti, taip ir žiūrintysis ir rūpinantysis vien žemiškais reikalais negali nei matyti, nei priimti Evangelijos.

IZRAELIS ATSIVERS, Rom 11,11-15

11 Tad klausiu: ar izraelitai taip suklupo, kad ir pargriūtų Nieku būdu! Tik per jų suklupimą pagonių tautoms atėjo išganymas, kad juos paimtų pavydas, Apd 1346; Rom 10,19; 5 M 3221. 12 Bet jeigu jų suklupimas reiškia pasaulio praturtinimą, o jų netiesėjimas — pagonių praturtėjimą, tai ką duos jų pilnumas? Jer4,1-2. 13 Jums, kilusiems iš pagonių, sakau: būdamas pagonių apaštalas, gerbiu savo tarnystę, Rom 1,5. 14 Gal gi pavyks man savo tautiečiuose sukelti pavydą ir bent kai kuriuos išgelbėti, 1 Kor922;1 Tim4,16. 15 Jeigu jų atmetimas pasauliui reiškia sutaikinimą, tai ką gi reikštų jų priėmimas, jei ne gyvenimą, prisikėlus iš numirusių? Ez 37.

Izraelio suklupimas nebuvo panašus į Egipto — pražūčiai. Per jų suklupimą pagonys tapo praturtinti. Povilas nespekuliavo, kas galėtų ir kas negalėtų įvykti. Jis sakė kas įvyko. Tą parodo apaštalų darbai, 13 46-48;17,1- 14. Dieviška išmintis leidžia tamsai prašvisti — blogiui tapti gėriu.

Povilas gerbė savo apaštalystę ir didžiavosi ja. Povilas * praktiškai skelbė Evangeliją ir kėlė pavydą žydų tarpe. Jis įvairiais būdais dėjo pastangas laimėti s2vo tautiečius. Dažnai skelbiama Evangelija *dar ir dabar sukelia lenktyniavimą, kad kiti ir nenorėdami pagyvina veiklą, Povilas, būdamas pagonių apaštalu, įspėjo pagonis ir priminė jiems, jei Izraelio suklupimas atnešė jiems iš- ganymą, tad Izraelio atsivertimas taip paveiks pasaulį naujam gyvenimui, jog atsodys, lyg prisikėlimas iš numirusių, kaip po žiemos — pavasaris.

NESIDIDŽIUOK! Rom 11,16-24 16 Jei pirmkepė duona šventa, tai šventa ir tešla. Jei šaknis šventa, tai iršakos,4 M 15,17-21;1 Kor7,14. 17 Jeigu kai kurios šakos nulaužtos, o tu — laukinis alyymedis — esi

51 Rom 11.18

jų vietoje įskiepytas ir tapęs šaknies bei alyvmedžio sulčių dalininku, Ef 2,11-I4.49, I8 tai nesididžiuok prieš anas šakas! O jeigu didžiuojiesi, tai žinok, kad ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave, Jn4,22. 19 Gal sakysi: „Šakos nulaužtos tam, kad aš būčiau įskiepytas?" 20 Gerai! Jos netikėjimo nulaužtos, o tu stovi tikėjimu. Tad nesipuikuok, verčiau bijok! 1 Kor 10,12; 15,1; 1 Tes38; Žyd42. 21 Jei Dievas nepagailėjo prigimtinių šakų, tai nepagailės ir tavęs. 22 — griežtumas, o tau — Dievo maloningumas, jei laikysies Jo maloninugumo, kitaip — ir tu būsi iškirstas! Jn 15,24; Žyd 3,14. 23 Bet ir anie, jei nepasiliks netikintys, bus priskiepyti, nes Dievas turi galią ir vėl priskiepyti, 2 Kor 3,16. 24 Tad jeigu tu buvai iškirstas iš prigimtojo laukinio alyvmedžio ir prieš prigimtį įskiepytas tauriame alyvmedyje, tai dar lengviau bus anie priskiepyti, pagąl prigimtį savajame alyvmedyje.

4 M 5,18 — buvo įsakyta aukoti pirmkepė duona. Ji turėjo pašvęsti visa, nuo pradžios iki galo. Tą Povilas tik priminė. Jis aiškino daug plačiau Jer 11,16, kur Izraelis palyginamas alyvmedžiui. Izraelis, Dievo išrinkimu ir protėvių. pašaukimu, tapo kultivuotu alyvmedžiu. Daržininkai įskiepija į laukinį medį kultivuotas šakeles. Komentatoriai sako, kad anais laikais, Palestinoje laukinės alyvmedžio šakelės būdavo įskiepijamos į seną, kultivuotą alyvmedį ir jos išaugdavusios tauriomis. Kaip ten bebūtų, Povilas kalba apie šventą šaknį, kuri neša šakas. Dėl žydų netikėjimo buvo sulaužytos jų šakos ir jų vietoje išaugintos kultūrinės šakos iš pagonių. Šaknis lieka nepaliesta, ji neša vaisius. Tai yra dieviška malonė. Krikščionys iš pagonių neturi teisės didžiuotis ir savintis šaknies. Ji lieka išrinktajai Izraelio tautai. Pagonys įgijo tą įskiepijimą dirbtinu būdu, 24 skirsnelis. Išrinktoji tauta lieka Izraelis. Mes, krikščionys iš pagonių, privalome budėti ir tikėti. Dėl netikėjimo gali mus Dievas greičiau atstumti, negu izraelitus. Jis gali juos

. vėl pašaukti. Jie yra šaknis. Jiems pridera pažadėjimas, Yra natūralu (prigimta), kad jie žaliuos.

Rom 11,25 52

IZRAELIS ĮTIKĖS, Rom 1125-32

25 Kad jūs; broliai, per aukštai apie save nemanytumėte, pasakysiu jums paslaptį: dalis Izraelio tautos lieka užkietė- jusi, kol įeis pagonių visuma, Rom 1,13; 12,16; Mk 35; Ef 4,18; Lk 21,24; Jn 10,16, 26 o tada bus išgelbėtas visas Izraelis, kaip parašyta: „IšSiono ateis gelbėtojas ir nukreips nedorybes nuo Jokūbo, Mt23,29;1z59 20-21; Ps14,7.27 Ir tokia bus jiems mano sandora, kai nuimsiu jų nuodėmes", Jer 3133-34; Iz 279. 28 Pagal Evangeliją, jie yra Dievo priešai jūsų naudai; bet pagal išrinkimą, jie numylėtiniai dėliai savųjų protėvių, Rom 158; I Tes 2,15-16. 29 Juk Dievo malonės dovanos ir pašaukimas — neatšaukiami, Rom 15$8;4 M 23,19;1 Sam 15,29; Zyd6,17. 30 Kaip jūs kadaise buvote neklusnūs Dievui ir dėl jų neklusnumo dabar patyrėte gailestingumą, Rom 159; Tit 34, 31 taip ir jie dabar nepaklūsta dėl jums suteikto pasigailėjimo, kad ir jie susilauktų gailestingumo. 32 Dievas visus uždarė neklusnume, kad visų pasigailėtų.

Ta paslaptis yra: „Bus išgelbėtas visas Izraelis". Povilas turėjo daug apreiškimų. Jis atsivertė Jėzui apsireiškus. Šventovėje Jėzus apsireiškė jam ir liepė skubiai eiti iš Jeruzalės. Antiochijoje Šventoji Dvasia įsakė Barnabą ir Saulių išskirti misijos darbui. Prieš laivo sudužimą angelas pranešė jam, kad visi žmonės bus išgelbėti, bet laivas žus. Sioje vietoje atrodo, kad šitą paslaptį Povilas patyrė iš Šventojo Rašto, nes jis remiasi ' Šventuoju. Raštu, cituoja Jį. Taip, Dievas duoda apreiškimus žmonėms ir'mūsų laikais. Visgi didžiausias apreiškimas yra Šventasis Raštas. Jei mes Jį tinkamai tyrinėtume, rastume daugybę atsakymų į mūsų klausimus, daug kas mums paaiškėtų, geriau sugyventume su kitaip galvojančiais. Taigi, gelbėtojas ateis iš Siono, pašalins Jokūbo (Izraelio) nedorybes, padarys su jais naują sandorą ir panaikins jų nuodėrges, Jer31 33-34;1z59 20-21.

Atsiverčiantiems Dievas atšaukia savo rūstybę ir bausmę, bet malonės ir pašaukimo neatšaukia' Jo malonė lieka tūkstantinėms kartoms. Izraelis įtikės (priims) Jėzų kaip tauta, o ne vien tik pavieniai asmenys. Dievo. pažadas galioja Izraeliui.

53 Rom 11,33

Visi, pagonys ir izraelitai buvo ir yra nepaklusnūs. Dievas visus uždarė, lyg kokiame kalėjime. Dievas yra malonus. Jis pasigaili kiekvieno atsiverčiančio.

ŠLOVĖ DIEVUI, Rom 1133-36

33 O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelmė! Kokie neištiriami Jo sprendimai ir nesusekami Jo keliai! | Kor 2,10; Rom9 23; 10,12; Iz45 15; Kol121; Ef3,10; Ps 76,20; Apd 1534;JoblL 62. 34 Ir kas gi pažino Viešpaties mintp Ir kas buvo Jo patarėju? Iz40,13; Jer 23,18; 1 Kor2,16; Job 158. 35 Arba kasJam davė pirma, kad Jam būtų atmokėta? Job413. 36 Iš Jo, per Jį ir Jame yra visa. Jam šlovė per amžius: Amen, 1 Kor8,6; Žyd 2,10; Rom 1627;2 Pt3,18.

Žmonių išmintis yra lėkšta, o Dievo gili. Kas ištirs Jo sprendimus ir kelius) Ypatingai dėl pagonių ir izraelitų pašaukimo! Dėl izraelitų užsikietinimo pagonims teko Evangelija. Kai pagonių tautos išgirs Evangeliją, jų skaičius taps pilnas, tada įtikės Izraelis. Kodėl taip? Viešpats neklausia ir nelaukia žmonių patarimo. Jis yra pradžia ir pabaiga tvėrimo ir išganymo. Gerai tam, kuris Jam šlovę duoda!

IŠMINTINGA DIEVUI TARNYBA, Rom 12,1-2 1 Vardan Dievo gailestingumo prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus, kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą, 2 Kor 13; Rom6,11- 13,19;15,16;Jn4 24,1 Pt2,5.2 Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite, atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, — kas gera, tinkama ir tobula, l Pt 1,14; Gal 14;2 Kor 3,18; Ef423;5,10-17.

Dvyliktuoju skyriumi pradedama nauja: tema, pamokymai. Čia Povilas kalba apie išmintingą, Dievui patinkančią auką ir kaip ji. aukojama. Čia nėra išgananti auka. Išgananti auka yra tik Jėzaus atliktoji. Čia kalbama apie Dievui išmintingą tarnavimą. Povilas tą rašė, prašė, graudeno per Dievo jam suteiktą gailestingumą, kurį jis

Rom 123 54

patyrė, kai Jėzus jam apsireiškė, visiškai jį pakeitė, davė suprasti, kas Dievui patinka. Pagonių ir žydų aukos buvo negatyvios, neigiamo pobūdžio. Jos turėjo ką nors bendro su žudymu, naikinimu, piovimu, deginimu. Dievo įsakytos aukos turėjo priminti žmogui jo nusikaltimą ir parodyti, kad jo nusikaltimas reikalauja mirties. Bet žmonės, taip izraelitai taip ir pagonys, pakeitė aukos prasmę į išsipirkimą, sumokėjimą tam tikros sumos už tam tikrą nusikaltimą. Tokį aukos esmės pakeitimą Dievas atmetė. Jis pranešė per pranašus, kad Jis tokių aukų nenori ir neįsakė, Am 5,12-; Iz 1,11-15; Jer 620; 14,12; Ps'51,18 ir daugybė kitų vietų. Išmintinga ir Dievui patinkanti auka yra Jam tarnauti visai konkrečiai. Jau apaštalas 6,13 kalbėjo apie kūno sąnarių pavedimą Dievo tarnystei. Čia jis sako apie viso kūno, viso žmogaus, pavedimą Dievui. Taigi, ne tik sielos, dvasiniai, pamaldų metu, švenčių proga, bet visai gyvenimiškai, visu laiku. Tas įmanoma pasiekti tik atsinaujinant, Šventajai Dvasiai veikiant. Tai Dievo darbas, visiškas žmogaus pakeitimas, mąstymo ir valios. Tik toks žmogus gali atsisakyti dabartinio pasaulio gyvenimo būdo, pakeisti gyvenimo papročius, kaip tai vyko pietistų ir kitų tikinčiųjų sąjūdžiu metu. Tai nėra tik laikymasis dešimties Dievo įsakymų, seniai įvykdytų reformacinių principų, bet kasdieną ieškojimas suvokti kokia yra Dievo valia tavo gyvenimui. Gyvenimas nestovi vietoje. Kas tiko prieš 500 metų, tas yra atgyventa. Kas buvo prieš dešimt metų, šiandien jau gyvenimas reikalauja pakeitimo. Lietuvių tautos pareigos yra kitokios negu vokiečių. Mano uždavinys yra kitoks negu tavo. Taigi, suvok kas yra Dievo valia tavo gyvenime! :

SURINKIMO GYVENIMAS, Rom 1234

“3 Dėlei man suteiktos malonės raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save aukščiau, negu dera galvoti apie save blaiviai, kiekvienam pagal Dievo duotąjį tikėjimo laipsnį, Rom15,15;1 Kor46;Mt35,15;Ef4 7:2 Kor10,13;Gal63. 4 Juk kaip viename kūne turime daug sąnarių, ir visi sąnariai atlieka ne tą patį uždavinį, 1 Kor12,12;6,15;10,17, 5 taip ir mes daugelis esame vienas — kūnas Kristuje, o pavieniai imant — vieni kitų nariai, Ef 1,23;425;530; Kol3,I5. 6

55 Rom12,7

Pagal mums suteiktą malonę turime įvairių dovanų. Kas turi pranašystės dovaną, tenaudojasi ja, laikydamasis tikėjimo, 1 Kor 124; 14,1; 7 kas dovaną tarnauti — tetarnauja, kas .<mokyti — temoko, 1 Pt 4,10-11, 8 kas „skatinti — teskatina; kas dovaną šelpti — tešelpia duosniai, kas vadovauti — tevadovauja rūpestingai; kas dovaną gailestingumo darbams — tepagelbi kitiems su džiaugsmu, Mt6,23;2 Kor82:9/7;1 Tim 5,17.

Povilas vėl primena, ką jis moko, pataria, skatiha. Tą jis daro jam suteiktos malonės dovana. Kiekviename mūsų glūdi pasididžiavimo šaknys. Būti išmintingu yra įvertinti save tinkamai — tai naudinga. Pervertinti save yra nenaudinga. Kuris mano padaras už keturis, o padaro tik už vieną — įvyksta daug žalos kitiems ir jam pačiam. Vertink save nuosaikiai.

Tikėjimas yra ne surinkimo (bažnyčios) duodamas. Tikėjimas neišmokstamas, bet Dievo dovanojamas. Tikė- Jimas yra nevienodas. Jis turi laipsnius. Kuklus parapijietis gali turėti didesnį tikėjimą negu iškalbingas kunigas. Meldžiantis ir kalbant įmanoma savo tikėjimą parodyti žmonėms. Tikro tikėjimo laipsnį žino tik Dievas.

“Čia Povilas rašo apie surinkimą, bet kiek kitaip negu I Kor 2. Jis kalba apie kiekvieną pavienį surinkimo narį. Surinkimas yra vienas, nors jį sudaro daugelis atskirų narių. Ar neturėtume galvoti panašiai ir apie mūsų laiko daugybę įvairių grupių(surinkimų, bažnyčių)? Arjos visos nesudaro vieno Dievo surinkimo? Čia minimos septynios dovanos.

MEILĖ IR TEISINGUMAS TIKINTIESIEMS IR PRIEŠAMS, Rom 129-21

9 Meilė tebūna be veidmainystės. Bodėkitės pikto, laikykitės gero, 2 Kor66;1 Kor 13,46; Ps97,10; Am5,15;1 Tim 1,5. 10 Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba, 1 Tes4,9;1 Pt2,17; Fi) 23;2 Pt 1,7; Žyd 13,1. 11 Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui, Apd 18,25; Kol3 23- 24; Apr 3,15; Ef6,7. 12 Džiaukitės viltimi, būkite kantrūs suspaudime, ištvermingi maldoje, Fil4 6;1 Tim2,1;K0l42;

Rom 12,13 56

1 Tes5,17; Lk 18,18; Žyd 6,0. 13 Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą, 1 Tim5,10; Žyd13,2;1 Pt 49. 14 Laiminkite savo persekiotojus ir nekeikite, Mt5 44; -1 Kor4,12; Apd 7,59; Lk 23,34; 1 Pt39. 15 Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais, Ps 35,13; Lk 158. 16 Sutarkite tarpusavyje. Nesiveržkite prie aukštų dalykų, bet pasitenkite kukliais. Nelaikykite savęs išmin- tingais, Rom 15,5; 1120; 1 Tim6,17; Fil 223; 17521; Pat 3,7. 17 Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas gera visų Žmonių akyse, 1 Tes 5,15; 1 Pt 39; Pat34; 20 22; Fil48;Iz5,21;2Kor8,21. 18 Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis, Žyd 12,14; Mk9 50; Mt5 9. 19 Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: „Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats", 5 M 3235;3 M 19,18; Mt5 39; Žyd 1030; 2 Tes 16-7. 20 Verčiau, jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį.. Taip darydamas 'krausi žarijas ant jo galvos, Pat 25,21-22; Mt 5,44;2 Kar622. 21 Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk piktą gerumu, Mt 5 39.

Šiose eilutėse Povilas rašo kaip tikintieji, surinkimo žmonės, turėtų elgtis, sugyventi vienas su kitu, bendrai su žmonėmis ir su savo priešais, persekiotojais. Mintys, pamokymai, išreikšti labai paprastais žodžiais. Taip, kad kiekvienas gali suprasti. Pasakyta taip patraukliai, kad rodos. kiekvienas taip ir turėtų elgtis su žmonėmis. Visi turėtų to siekti ir taip santykiauti, Tačiau tą vykdyti gali tik atgimę krikščionys, kurie yra vedami Šventosios Dvasios ir kuriuos: laiko Viešpaties malonė,

TIKINČIOJO SANTYKIS SU VALDŽIA, Rom 13,1-7 1 Kiekvienas žmogus tebūna klusnus valdančioms vyriausybėms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, ir visos veikiančios yra Dievo pastatytos, 1 Pt2,13-17; Tit3,1; Jn 19,11; Pat 8,15. 2 Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo santvarkai. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą, Pat 2421. 3 Juk vyriausybės bijoma, ne gera darant, o piktą. Nori nesibijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos

57 Rom 134

pagyrimo, 1 Pt 3,13-14. 4 Ji juk yra Dievo tarnaitė tavo labui. Bet jei darai blogą — bijok, nes ji ne veltui nešioja kardą. Ji Dievo tarnaitė ir rūsti baudėja darantiems pikta, Ps826;2 Ch 19,6-7. 5 Todėl reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės, 1 Pt2,19. 6 Juk todėl ir mokesčius mokate, o anie yra Dievo tarnautojai, pastoviai užsiimantys tais dalykais. 7 Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį — mokestį, kam muitą — muitą, kam baimę — baimę, kam pagarbą — pagarbą, Mt 22,11.

Povilas geriau žinojo žydų istoriją negu mes ją žinome. Suprantama, kad jis vertino kitaip Dievo „tarną“ Nebukadnezarą. ir Cyrų. Jis gerai žinojo makabėjų laisvės kovas ir jo laiko kovotojus. Jam buvo žinomi. Piloto ir Erodo teismai. Povilas pats daug asmeniškos patirties turėjo misijos darbe su valdininkais. Jis buvo plaktas ir įkalintas, nesilaikant įstatymų, pasinaudodamas įstatymais, buvo apsaugotas nuo plakimo ir valdininkai turėjo atsiprašyti jo. Povilas turėjo daug praktiškos patirties. Jis nebuvo naivus neišmanėlis. Povilas čia nesiima aiškinti,kokia valdžia yra geresnė ir teisingesnė: demokratinė, monarchinė, diktatūrinė. Arba kaip krikščioniui laikytis, kai valdžia yra aiški ateistinė. Čia Povilas kalba tik bendrai apie krikščionis, gyvenančius Romoje, kurie turėjo reikalų su imperatoriaus rūmų valdininkais, valdžios įstaigomis ir valdžios žmonėmis. Iš jų buvo kai kurie krikščionys. Kaip jie turėjo laikytis. Povilas sako, kad krikščionis privalo atlikti pareigas valstybei, nebijodamas valdžios, bet iš sąžiningumo. Valdžia vykdo teisę savo, piliečiams. Nors valdžia būtų bloga ir valdininkai sauvaliautojai, geriau yra tokia valdžia, negu jokios neturėti (anarchija).

Kai kurie nori iš šių eilučių užgirti esamas valdžias, o kiti aiškina vėl, kaip valdžias pakeisti. Povilas apie tai nieko nekalba šioje vietoje. Jis tik kalba apie valdžią Romoje.

MEILE ĮSTATYMAS ĮVYKDOMAS, Rom43 £-10 8 Niekam nebūkite ko nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilės, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą, 1 Jn4,11;Gal5,14; Ko! 3,14; 1 Tim 15; Mk 1231; Jn 13,34. 9 Juk įsakymai: „Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk“ ir kiti, gali būti

Rom 13,10; 58

sutraukti į tą vieną posakį: ,,Mylėk savo artimą, kaip save patį",2 M20,13-17;3 M 19,18;5 M5,1721; Mt22 39 40. 10 Meilė nedaro nieko pikto artimui. Taigi meilė — įstatymo pilnatvė, 1 Kor 134; Mt7,12.

Šiuos žodžius „nebūkite niekam ko nors skolingi", kai kurie sieja juos su aukščiau sakytais, su vyriausybe. Tai būtų: ,Sumokėkite visus mokesčius valstybei“. Reikia suprasti ir visus kitus įsipareigojimus atlikti. Ko neįmanoma pilnai įvykdyti, tai yra meilės savo tarpe. Mylėti įmanoma vis daugiau, be galo. Meilė yra įstatymo įvykdymas. Fariziejai aiškino, kad įstatymą įmanoma įvykdyti. Paraidžiui įmanoma jį įvykdyti. Bet tai buvo didelė fariziejų klaida, Fil 3,6. Įstatymas yra dvasinis, o jie vykdė jį pagal raidę. Visoje pilnumoje įstatymą įvykdė Jėzus ant kryžiaus. Įstatymas įvykdomas tik meile. Bet kaip meilė suprantama? yra žmonių, kurie net svetimavimą vadina meile!

SUPRASKITE LAIKAĄ, Rom 1341-14

11 Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda pabusti iš miego. Dabar išganymas arčiau, negu tada, kai įtikėjome, Mt 2645; 1 Kor 7,29; Ef 5,14; 1 Tes5 54; 1 Kor 1130. 12 Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime „tamsos "darbus, apsiginkluokime. „šviesos ginklais! Ef5,11;1 Jn28;2 Kor6;7;10 4; Ef6 „13: 217. 13 Kaip dieną,. elkimės padoriai, neapsirydami 1 negir- taudami, ne gašlaudami ir paleistuvaudami, ne vaidydamiesi ir pavyduliaudami, Rom 128; Lk 2134; Ef 5,8. 14 Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių, Gal3 27; Ef 4,24:1 Kor927; K01 223; 1 Pt21.

Atrodo, lyg šie Žodžiai būtų sakyti pasaulio žmonėms pabusti, atsiversti. Apaštalas juos rašė surinkimo žmonėms. Jėzus ir apaštalams dažnai priminė budėti. Čia apaštalas norėjo atkreipti dėmesį į laiką. Daboti ir suprasti, koks yra laikas, kuriame gyvename. Jis yra paskutinis; Evangelijos laikas. Pagonių ir įstatymo laikai praėjo. Kristaus gimimu prasidėjo paskutinis laikas. Ji is pasibaigs Jėzaus antruoju

59 Rom 14,4

atėjimu. Dabar yra daug darbo, reikia gerąją žinią skelbti. Mes dar gyvename ne Kristaus valdomame pasaulyje, kuriame visas blogis bus panaikintas. Čia dar yra priešų ir daug blogio. Tad pabuskite, budėkite, būkite išmintingi. Nuo to laiko kai įtikėjome mūsų žinojimas ir supratimas padaugėjo. Mūsų išgelbėjimas kiekvieną dieną artėja. Naktis nuslinko, diena priartėjo. Tad elkimės kaip dieną. Tamsos darbus atmeskime, panašiai, kaip naktinius drabužius. Apsivilkime dienos rūbais. Krikščionis yra lyg karys. Neapsiginklavęs karys nėra pilnai apsirengęs. Krikščionies pilna apranga yra Kristus. Krikščionies gyvenimas privalo kasdieną tapti panašesnis į Jėzaus gyvenimą. Tad blogus papročius pašalinkime iš savo gyvenimo ir elkimės padoriai.

Krikščionis gyvena kūne, tad privalo pasirūpinti ir kūno reikalais. Tačiau krikščionis neturi lepinti kūno ir vykdyti jo geismus. Ne tik dvasia ir siela krikščionis tarnauja Dievui, bet ir kūnu.

VALGIS IR DIENOS, Rom 14,1-12

1 Silpno tikėjimo žmogų priimkite, venkite ginčų. dėl skirtingų nuomonių, Rom 15,1;1 Kor89;Fm 17. 2 Vienas įsitikinęs, kad jam valia viską valgyti, o silpnas valgo tiktai daržoves, 1 M 129;93. 3 Kuris valgo, teneniekina nevalgančio, o kuris nevalgo, teneteisia valgančio, nes ir jį priėmė Dievas, I Kor10,25-27; Ko12,16. 4 Kastutoks, kad drįsti smerkti svetimą tarną? Juk ar jis stovi, ar puola — tai savajam Viešpačiui. Bet jis stovės, nes Viešpats turi galią jį palaikyti, Mt 7,1; Jok 4,11-12. 5 Ir vėl: vienas mato skirtumą tarp vienos ir kitos dienos, o kitam jos visos vienodos. Kiekvienas teelgiasi pagal savo įsitikinimą, Gal 45. 6 Kasdaroskirtumą tarp dienų, daro tai V iešpačiui; kas valgo — valgo Viešpačiui; nes dėkoja Dievui; ir kas nevalgo —- nevalgo Viešpačiui, nes taip pat dėkoja Dievui, 1 Kor 1030; K0l 3,17; 1 Tim4.45. 7 Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. 8 Ar gyvename — Viešpačiui gyvename, ar mirštame — Viešpačiui mirštame. Taigi, ar gyvename, ar mirštame, — esame Viešpaties, 2 Kor 5,15; Gal2,20; 1 Tes4,14; 5,10; Lk 20 38. 9 Juk Kristus mirė ir prisikėlė, kad viešpatautų mirusiems ir gyviems, Jn 12,24;

Rom 140 60

Apd 1042. 10 Tai kaipgi tu smerki savo brol? Arba kodėl niekini savo brolp? Juk visi turėsime stoti prieš Dievo teismą, Apd 1731; Mt25,31-32;2 Kor5,10. 11 Parašyta: „Kaip aš gyvas, sako Viešpats, prieš mane lenksis kiekvienas kelis, ir kiekvienas liežuvis šlovins Dievą", 1z49,18;45 23; Fil2,10- 11; Lk 162. 12 Taigi kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save, Gal 56; Žyd 413.

Kas čia sakyta apie valgį ir dienas, mes tikrai nežinome. Tekste nėra aiškiai pasakyta ką tas reiškia. Mes galime: tik prielaidomis pasekliauti. Romos surinkimai buvo mišrūs, iš pagonių ir žydų. Žydai kai kurių valgių nevalgė, ką pagonys valgė. Taipgi romėnai ir žydai turėjo atskiras savo šventes. Ir jiems, tapus krikščionims, liko. skirtingi papročiai. Susilaikusieji kai kurių valgių kaltino valgančius nusikaltimu įstatymui. Valgantieji laikė nevalgančius silpnais, ne laisvais. V iešpaties V akarienės metu visi bendrai turėjo sėsti prie bendro stalo. Tai buvo konkreti, praktiški dalykai. Jie labai kenkė draugystei. Atsiminkime, kad šie dalykai ir po tūkstančių metų dar sudaro daug ginčų ir skirtumų krikščionių tarpe. Kaip Gavėnios laike nevalgan- tysis mėsos žiūri į valgantį ir priešingai! Kaip sugyvena

„adventistai krikščionys su švenčiančiais sekmadienius, o ne šeštadienius!

Dėl šių klausimų Povilas davė patarimus vieniems ir antriems. Jis nurodė, jog jie žino, kai įtikėjo, vienus ir kitus Kristus priėmė. Ir dabar, jie visi priklauso Viešpačiui. Jis juos išlaiko. Jie nėra atpuolę. Jų praktiškas, kasdieniškas

"gyvenimas rodo, jog jie yra tikintys. "Jei gyvename ir mitštame Viešpačiui, tad ar valgis ir dienos turėtų mus skirt? Be to, kiekvienas už save turėsime apyskaitą duoti.

NEPIKTINK, Rom 14,13-23

13 Tad liaukimės teisti vieni kitus. Verčiau ryškitės neduoti broliui akstino nupulti ir pasipiktinti, Mt 17,27; 1 Kor 89-13; 1 Jn 2,10; Mt 197. 14 Žinau ir esu tikras Viešpatyje Jėzuje, kad nieko nėra netyro savyje, Bet jei kas mano esant netyrų dalykų, tam jie netyri, Mt15,11; Apd 10,15; 1 Kor10,25-27; Tit 1,45. 15 Jei tavo brolis įsižeidžia, kai tų viską valgai, tu jau nebesielgi, kaip reikalauja meilė,

61 Rom 14,16

Savo valgymu nepastūmėk į pražūtį to, už kurį mirė Kristus! 1 Kor 8,1411-13. 16 Ką jūs darote gera tenebūna piktžodžiavimo akstinu, Tit 25; 1 Kor 1032. 17 Dievo karalystė nėra valgymas ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir “džiaugsmas Šventoje Dvasioje, Lk 17,20;1 Kor8 8; Mt6 36; 1 Kor4,20. 18 Kas šitaip Kristui tarnauja, tas mielas Dievui ir priimtinas žmonėms, Lk 2,52; Fil3,3. 19 Tad laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui, Rom 12,18; 15,2; 1 Kor 7,15; 10,24; 14,26. 20 Taigi negriauk Dievo darbų dėl maisto! Nors viskas tyra, bet gali tapti nuodėminga žmogui, kuris valgo, piktindamas kitus, Tit 1,15; Apd 10,15; 1 Kor3,21-23;8,7. 21 Verčiau nevalgyti mėsos, negerti vyno ir vengti visko, kas piktina brolį, 1 Kor 8,13. 22 Savo įsitikinimą pasilaikyk savyje ir Dievo akivaizdoje. Laimingas, kam netenka smerkti savęs, ką nors nusprendžiant, 1 Kor 1025-27; 1131-32. 23 O kas valgo abejodamas, tas smerktinas, nes elgiasi ne pagalįsitikinimą. Visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė, Jok 4,17; Tit 1,15; Rom 14,14.

Apie šį Povilo pamokymą galima glaustai pasakyti: dangaus karalystė nėra valgymas ir gėrimas. Jei valgai ir geri, arba kai kurių valgių susilaikai, tuo neįgysi Dievo teisumo. Dievo karalystė yra nuteisinimas, priėmimas. Iš tavo pusės, ką tu gali daryti, gali siekti ir turėti taiką su broliu ir ramybę bei džiaugsmą Šventąja Dvasia savo širdyje. Tad siek šių dalykų Nepiktink kitų Tarnauk | artimui ir Kristui!

Povilas gerai žino, kad daug valgių yra geri ir jais galima naudotis. Bet jeigu juos valgant duodamas papiktinimas, . nebesiekiama meilės. O Kristus mus mylėdamas atsisakė dangaus šlovės ir mirė. Jei mes neatsisakome dalykų, kurie kitus piktina, nesilaikome meilės dėsnio ir tuo ardome Dievo darbą. Laikykis sąžinės, suprask kitus!

GUOSKIS RAŠTU IR ŠLOVINK DIEVĄ, Rom 15,14 1 Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti, Rom 14,1; 1 Kor 13,17; Rom 15,2; 1 Kor9,I9; 1024-33. 2 Kiekvienas iš mūsų tesirūpina būti artimui

Rom 153 62

naudingu, jo labui ir pažangai, I Tes5,11. 3 Juk ir Kristus gyveno ne savo malonumui, bet taip, kaip parašyta: „Tavę keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs", Ps69,10;Jn8 50. 4 Visa, kas pirmiau parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties, 1 Kor9 9-10;2 Tim 3,16; Žyd 3,6; Rom 4,23-24. 5 Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties, Kristaus Jėzaus pavyzdžiu, Rom 12,16; Fil 2,2; 3,6;42; 1 Kor 1,10; 2 Kor 13,11, 6 kad sutartinai vienu balsu šlovintumėte Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, Apd424.

Apaštalas gvildena pradėtą temą toliau. Kaip gera būtų, jei visi tikintieji būtų stiprūs tikėjime, nebūtų atpuolimų. Povilas pataria atsižvelgti į silpnuosius, būti jiems naudingais, dirbti jų pažangai. Jei to nebus siekiama, nuteisinimas nieko gero neduos. Kristus pats davė mums pavyzdį, kaip gyventi ir tikėti. Jis hešė apaštalų silpnybes. Taip, Jis atsisakė dangaus šlovės, kad mums padėtų. Tad imkime pavyzdį iš Šventojo Rašto ir Viešpaties Jėzaus. Būkime tos minties, kokios buvo Jėzus. Ieškokime tarpusavyje sutarimo ir sugyvenimo. Taip galėsime šlovinti Dievą. |

ŽYDAI IR PAGONYS * ŠLOVINKITE DIEV A! Rom 15,7-13

7 Priimkime vienas kitą, kaip Kristus jus priėmė, Dievo garbei, Rom 14,1; Fm 1748 Aš sakau; Kristus tapo apipiaustytųjų tarnas dėl Dievo teisumo, kad patvirtintų protėviams suteiktus pažadus, Rom 11,29; Mt 15,24; Apd 3,25; Mik 7,20, Ps 893, 9 ir kad pagonių tautos šlovintų Dievą už Jo gailestingumą, kaip parašyta: ,,Pagonių tarpe išpažinsiu tave, tavo vardui giedosiu", Rom 11 30;Ps18 50; 2 Sam 22,50. 10 Ir vėl sakoma: „Džiaukitės, pagonys, kartu su Jo tauta",5 M 3243. 11 Ir dar: „Girkite, visi pagonys, Viešpatį, teaukština Jį visos tautos", Ps 117,1. 12 Ir Izaijas kalba: „Ateis Jesės šaknis, tas, kuris pakils valdyti pagonių, ir juo vilsis pagonys, Iz 11,1-10; Apd 55;22,46; 1 M49,10; Apr55; Mt1221. 13 Taigi vilties Dievas jus(gyvenančiuą, tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad

63 Rom 15,14

Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties, Ef2,12; Rom5,1-2.

Atrodo, kad nebuvo vienybės tarpe tikinčiųjų žydų ir pagonių. Apaštalas skatina sutikti, priimti vienas kitą. Jėzus yra abiejų viltis. Jėzus atėjo ieškoti Izraelio paklydusių avių.

„Povilas rodo iš Rašto, primena net keturiose vietose (cituoja), kad Jis yra ir pagonių Viešpats. Bendrai Jam tarnaujant, Jis pripildys juos džiaugsmu ir ramybe. Pasaulinis pasisekimas ir džiaugsmas dažnai sukelia rūpesčius, neramybę. Dieviškas džiaugsmas teikia širdžiai ramybės. Tad garbinkite su džiaugsmu Viešpatį!

POVILAS APŽVELGIA PRAEITĮ, Rom 15,14-21

14 Aš, mano broliai, esu tikras, kad esate kupini gerumo, pilni tikro pažinimo ir sugebantys vieni kitus perspėti, Fil 19. 15 Rašiau jums kiek per drąsiai, norėdamas jums tai priminti ir remdamasis man Dievo suteiktąja malone, 2 Pt 1,12; Rom1 5;123, 16 būti pagonimsK ristaus Jėzaus tarnu ir kunigu skleisti Dievo Evangeliją, kad pagonys taptų priimtina auka, Šventosios Dvasios pašventintą, Rom 11,13; 2 Kor 33; Fil 2,17; Rom 12,13. 17 Taigi Kristuje Jėzuje galiu pasigirti Dievo darbais, 2 Kor L1,12-15. 18 Juk nedrįsčiau ko nors pasakoti, ko Kristus nebūtų per mane nuveikęs, kad pagonys paklustų žodžiu ir darbu,2 Kor3,5; Rom 16,26, 19 stebuklų ir ženklų galia bei Šventosios Dvasios galybe. Tik taip galėjau paskleisti Kristaus Evangeliją nuo Jeruzalės apylinkių iki Ilirijos,2 Kor 12,12; Mk 16,17; Apd 143; 15,12; 1 Kor24. 20 Be to, maniau esant garbingiau skelbti /Evangeliją ne ten, kur Kristaus vardas jau pagarsintas, ir nestatyti ant svetimų pamatų, I Kor3,10;2 Kor10,15-16, 21 bet kaip parašyta: „Pamatys tie, kuriems nebuvo apie Jį skelbta, supras tie, kurie nebuvo girdėję", Iz 5215.

Povilas, baigdamas laišką, pasidžiaugia, kad Romos surinkimuose yra užtektinai žmonių, kurie sugeba vieni kitus įspėti ir pasimokyti. Gyvuose surinkimuose

Rom 1522 64

(bažnyčiose) ne vienas kunigas dirba,. bet visi atgimusieji. Povilas primena darbą, kurį Jėzus leido jam dirbti. Tas yra aprašyta apaštalų darbuose. Jis skelbė Evangeliją tokiose vietose, kur ji nebuvo skelbta. Apsakydamas Evangeliją, Povilas skelbė ne pažiūras, bet „gyvenimo pakeitimą,

- nuteisinimą, nuodėmių atleidimą, Dievo vaikų, iš stabų garbintojų pakeitimą į Dievo garbintojus. Taip, kaip Jėzus skelbė ir darė stebuklus. Povilas darė panašiai. Jis darė daug ženklų ir stebuklų Šventosios Dvasios galia.

POVILO PLANAI, Rom 15,22-33

22 Buvau daugel kartų sutrukdytas ir neatvykau pas jus, Rom 1,13; I Tes 2,18; Apd I6,6-7. 23 O dabar, šiuose kraštuose, nebeturėdamas kitų užmojų, ir daugel metų trokšdamas atvykti pas jus, Rom 1,10-11; 1 Tes 36, 24 apsilankysiu, keliaudamas į Ispaniją. Turiu vilties, keliaudamas pro šalį, išvysti jus ir gauti paramos kelionei, prieš tai bent kiek atsigaivinęs jūsų tarpe, 1 Kor 6,6. 25 Dabar vykstu į Jeruzalę šventiesiems patarnauti. 26 Mat, Makedonija ir Achaja nusprendė padaryti rinkliavą Jeruzalės šventųjų beturčiams sušelpti, Apd 11,29; 1921; 20,22;247;1 Kor9,11;16,1;2 Kor8,1 4;92-12. 27 Jostaip nusprendė, ir iš tikro jos yra jų skolininkės. Jeigu pagonys tapo jų dvasinių gėrybių dalininkais, tai privalo jiems pasitarnauti bent medžiagine parama, Rom9 4; 1 Kor9.l1; 2 Kor9,12-14. 28 Taigi, baigęs šį reikalą ir jiems saugiai atidavęs, kas surinkta, keliausiu pro jus į Ispaniją, Fil4,17. 29 Ir žinau, kad, atvykdamas pas jus, atsivešiu visą Kristaus palaimos pilnatvę, Rom 1,11. 30 Todėl maldauju jus, broliai, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir Dvasios dovanotosios meilės dėlei kartu su manimi ir už mane kovoti maldomis Dievui, Kol 18; Fil 1 27;43;2 Kor! „L; Ef6,19; Ko0l43;1 Tes5,25;2 Tes3,1; Žyd 13 18; Apd2711-27. 31 Kad būčiau išgelbėtas nuo netikinčiųjų Judėjoje, kad mano paslauga Jeruzalei būtų priimta šventiesiems, 1 Tes2,15, 32 ir kad, Dievo valia su džiaugsmu atvykęs pas jus, atsigaivinčiau j Jūsų draugėje. 33 O ramybės Dievas tebūnie su jumis visais! Amen, Apd 1821; Rom1620;1 Kor [4 33;2 Kor13,11; Fil49;1 Tes523; Žyd 13,20;2 Tes3,16; Mt59.

65

Jau seniai Povilas ilgėjosi aplankyti Romą. Ne pamatyti puikiąją imperijos sostinę, bet joje esančius tikinčiuosius. Jo tikslas buvo susitikti juos ir pasidalinti tuo, ką bendrai turėjo iš Jėzaus malonės. Jis šitą savo troškimą daug kartų norėjo įvykdyti, bet įvairiais būdais buvo sutrukdytas. Šiuo laiku jis yra baigęs Evangelijos skelbimą i imperijos Rytuose. Norint tik maža dalis gyventojų priėmė gerąją žinią, ji yra žinoma čia. Povilas skaito atlikęs čia savo pareigą. Dabar jis nori vykti skelbti Evangeliją ten, kur jos dar nė vienas nėra skelbęs, — imperijos Vakaruose, Ispanijoje. Prieš vykdamas įšį misijos lauką, jis nori užsukti į Romą, čia atsigaivinti su tikinčiaisiais ir gauti jų paramos savo darbui. Prieš tai, jis dar turi pareigą nuvykti į Jeruzalę ir ten atiduoti beturčiams šventiesiems surinktas aukas. Šventieji dažnai yra pasaulio požiūriu vargšai ir beturčiai. Yra už turtą daug kilnesnių ir svarbesnių dalykų. Atrodo, kad visų aukų rinklavą organizavo surinkimai. Iš apaštalų darbų ir Povilo laiškų žinome, kad jis tą šalpos darbą vykdė. Kai buvo įvykdyta, jis tuo nesigiria, Jam rūpi tik, kad ta auka būtų tinkamai priimta.

Povilui rūpėjo, kaip bus, ką visur Šventoji Dvasia praneša apie jo vargus Jeruzalėje, Apd 20 23. Jis daug buvo meldęs už Romos surinkimus, Rom 1,10. Dabar jis prašo jų, ne tik už jį pasimelsti, bet maldose kovoti, kaipJokūbas prie Pnielio, kad jis būtų išgelbėtas Judėjoje nuo netikinčiųjų ir hepaklusniųjų Evangelijai. Povilas buvo išgelbėtas iš jų rankų. Bet jis atvyko į Romą tik po trijų metų, kaip ciesoriaus kalinys, nusiminęs, Apd 28,15. Jis atsigavo tik broliams jį sutikus. Povilas atvyko į Romą i ir joje gyveno dvejus metus. Ar jis buvo ir Ispanijoje — nežinome. Apie Povilo buvimą Ispanijoje pasakoja tik legendos, o ne istoriniai faktai. Kaip viskas buvo nežinome, bet žinome, kad Dievo ramybė buvo su juo, Fi! 121 23, „ką j jis ir Romos surinkimui linki.

ASMENIŠKI SVEIKINIMAI, Rom 16,1-16 „1 Pavedu jums mūsų sesę Febę, kuri yra Kenchrėjos surinkimo diakonė, Apd 18,18-27; 2 priimkite ją V iešpatyje, kaip dera šventiesiems, ir pagelbėkite jai, prireikus jūsų paramos, nes ir ji yra padėjusi daug kam ir man pačiam, 1

Rom 163 66

Tim59-10; Fil2,29. 3 Sveikinkite Priskilą ir Akvilą, mano bendradarbius Kristuje Jėzuje, Apd 18,2-26, 4 kurie guldė savo galvas, gelbėdami mano gyvybę. Jiems dėkoju ne aš vienas, bet ir visi pagonių surinkimai, Apd 15 26; 1Jn3,16. 5 Pasveikinkite ir surinkimą susirenkantį jų namuose. " Sveikinkite mano mylimąjį Epenetą, kuris pirmasis Azijoje įtikėjo Kristų, 1 Kor 16,19; K014,15; Fm 2; 1 Kor 16,15. 6 - Sveikinkite Mariją, kuri draug triūsė jūsų labui. 7 Sveikinkite Androniką ir Juliją, mano tautiečius, kalėjusius su manimi; jie didžiai gerbiami apaštalų draugėje ir anksčiau už mane įtikėjo Kristų, Rom9,3;2 Kor8.,23. 8 Sveikinkite mano mylimąjį Kristuje Amplijatą. 9 Sveikinkite mūsų bendradarbį Kristuje Urboną ir mano mylimąjį Stachį. 10 Sveikinkite Apelį, išmėgintąjj Kristuje. Sveikinkite tikinčiuosius iš Aristobulo namų. 11 Sveikinkite mano tautietį Herodioną. Sveikinkite tuos iš Narcizo šeimynos, kurie yra Viešpatyje, Rom 93. 12 Sveikinkite Trifeną ir Trifoną, besidarbuojančius Viešpatyje. Sveikinkite mieląją Persidę., daugel triūsusią dėl Viešpaties. 13 Sveikinkite išrinktąjį Viešpatyje Rufą, taip pat ir jo bei mano motiną, Mk 1521. 14.Sveikinkite Asinkritą, Flegontą, Hermį, Patrobą, Hermą, ir su jais esančius brolius. 15 Sveikinkite Filologą ir Juliją, Norėjų ir jo seserį, ir Olimpą, i ir visus jų draugus šventuosius. 16 Sveikinkite vieni kitus šventu pabučiavimu. Jus sveikina visi Kristaus surinkimai, Mt 2649; Lk745; Apd 2037; Kor1620;2 Kor 13 12;1 Tes 526; LPS 14.

Kai kurie Šventojo Rašto aiškintojai sako, kad šis sveikinimo sąrašas netinka Romos surinkimams. Jie - nepateikia jokių istorinių davinių, kad taip yra, o tik mano. "Rimtesni Šventojo Rašto aiškintojai neabejoja, kad šis

sąrašas Povilo rašytas Romos surinkimams, bet ir sako, kad jis tinka tik Romos surinkimams. Jame yra žydų, graikų ir romėnų vardų. Tas atitiko tik Romą. Nuostabu, kad sąraše yra daug moterų vardų, kas anuo metu nepriimta buvo minėti. Anų laikų rašytojai, taipgi irPovilas, sveikindavo tik „brolius“. Raštuose „seserys“ minimos labai retai. Povilas pavedė sesę Febę surinkimo globai. Ji nuvežė šį "laišką į Romą. Febė buvo Kenchrėjos surinkimo narė. Ta

-

67 Rom 16,16

vietovė buvo Korinto priemiestis. Kad jame buvo savarankiškas surinkimas, žinome tik iš šios pastabos. Febė buvo diakonė. Mūsų laikais yra diakonų kunigų. Anais laikais buvo ir diakonių moterų. Iš graikų žodžio prastatis — išvedama — patrona. Manoma, kad ji buvo žymi asmenybė, kuri globojo paleistus( duotiems laisvę) vergus ir panašius, kuriems buvo reikalinga globa. Kaip krikščionė, ji rūpinosi ir krikščionimis. Povilui pačiam teko patirti jos globą.

Priskila ir Akvila, Apd 18,18. Priskila turėjo būti reikšminga asmenybė. Ji, moteris, dažnai minima pirma vyro. Tas nebuvo anuo metu savaime suprantama. Juodu gyveno Romoje, buvo ištremti iš sostinės, vėl grįžo į ją. Jų - namuose buvo surinkimas. „Kurie guldė savo galvas“. Graikų kalboje sakoma: „Kurie dėjo savo sprandus po budelio kirviu“. Apie tai nieko arčiau nežinome. Juodu gelbėjo Povilą, nežiūrėdami pavojaus savo gyvybei.

Epenetas pirmasis įtikėjęs Mažojoje Azijoje, romėnų

| provincijoje. Šis vardas buvo plačiai žinomas kitose vietovėse. =

Mariją Povilas galėjo pažinti savo misijos laukuose. Ji, nuvykus į Romą, daug triūsė surinkimo labui. Andronikas ir Julijas įtikėję Kristų pirm Povilo, didelėje: pagarboje laikomi apaštalų; įkalinti drauge su Povilu, žydų tautybės.

Amplijatas ir Atachis. Šie varė jai dažnai minimi vergų sąrašuose. Ar jie buvo vergai ar“ "laisvi, jie buvo Povilo mylimieji Kristuje.

Urbonas yra romėniškas vardas. Jis ne tik Povilo, bet ir Romos surinkimuose buvo veiklus bendradarbis.

Apelis bus daug kentėjęs dėl Evangelijos. Šiuo vardu buvo vienas garsus menininkas, bet tai ne šis krikščionis.

Povilas nesveikina Aristobulo, bet tik jo namiškius. Gal Aristobulas pats nebuvo tikintis, o jei buvo, tai gal buvo miręs?

Narcizas dažnai minimas vergų ir laisvųjų tarpe. Vienas Narcizas buvo ciesoriaus Klaudijo sekretorius.

Trifena ir Trifona dirbo Viešpačiui. Koks jų darbas buvo nepasakyta. Tada Viešpačiui darbas nebuvo vien tik pamokslus sakyti.

Perside, atrodo, pirmiau darbavosi drauge su Povilu

Rom 1647 68

Rytų imperijoje. Dabar ji gyveno ir dirbo Romoje.

Labai galimas dalykas, kad Rufas buvo, Mk 1521, Simono sūnus. Jei taip, tad Povilas turėjo pažintį su vyru, kuris nešė Jėzaus kryžių. Jo žmona daug patarnavo Povilui. Taip, kad jis ją motina vadina. Dabar sūnus ir motina gyveno imperijos sostinėje ir pasižymėjo krikščionių tarpe.

14 ir 15 skirsnelyje minimos dvi grupės krikščionių. Manoma, jie buvo atvykę iš rytinių provincijų. Kitaip Povilas nebūtų jų pažinęs. Gal jie ir Romoje laikėsi draugė?

Povilas nebuvo svetimas Romoje. Jis turėjo joje daug brolių ir sesių. Jis jų visą būrį išvardina vardais. Perskaičius laišką ir prisiminus turėtą draugystę su Povilu ir dabar tebeturimą su Kristumi, jie pasveikino vienas antrą krikščionišku, šventu, pabučiavimu. Tokio laiško ska:tymas jiems nebuvo eilinis susitikimas. Povilas savo laišku priminė jiems seniai turėtą draugystę ir perdavė ten esančių surinkimų sveikinimus.

ĮSPĖJIMAS, Rom 16,17-20

17 Prašau jus, broliai, įsidėmėti tuos, kurie kelia nesutarimus bei papiktinimus, prieštaraudami mokslui, kurio jūs išmokote. Saugokitės jų! Mt 7,15; Tit 2,2 3;3,10; Apd 199. 18 Tokie žmonės netarnauja mūsų Viešpačiui Kristui, bet savo pilvui, saldžiomis ir pataikūniškomis kalbomis jie apgaudinėja nekaltas širdis, Fil3,19; Kol 2 4;2 Pt 23; -Tit 1,10; 2 Pt 2,1; 2,14-15. 19 Jūsų klusnumas žinomas visur. Tad džiaugiuosi jumis ir linkiu, kad "būtumėte išmintingi tuo, kas gera, o neišmaną to, kas bloga, Rom 18; Žyd 5,14; Jer 4,22; Mt 10,16; 1 Kor 1420. 20 O ramybės Dievas netrukus sutryps šėtoną po jūsų kojomis. Mūsų Viešpaties Jėzaus malonė tebūnie su jumis! Rom15,2- 3;1 M3,15; 1 Kor 16,23.

Povilas, rašydamas sveikinimus buvusiems bendradar- biams ir bendratikiams, priminė ir drauge turėtus džiaugsmus bei vargus. Jis įspėjo savo draugus Romoje, tą jis darė ir kituose laiškuose, baigdamas juos rašyti, kaip filipiečiams, galatiečiams. Jei didelis būrys Povilo draugų nuvyko į Romą, tai jų tarpe buvo ir jo priešų, savo naudos

„1eškančių bei Evangelijos tiesų nesilaikančių, Fil3,19, ir ten

69 Rom 1621

apsigyveno. Povilas rado reikalą įspėti tokių žmonių pasisaugoti. Tokie yra pataikūnai ir nekaltų širdžių apzaudinėtojai. Per tokius „Evangelijos skelbėjus“ pasireiškia šėtoniška veikla, 2 Kor 11,13-15. Viešpats jį nugalės. Mūsų pareiga budėti, nepakliūti į piktojo pinkles.

POVILO BENDRADARBIŲ SVEIKINIMAI, Rom 16,21-23 21 Jus sveikina mano bendradarbis Timotiejus ir mano tautiečiai Lukijus, Jazonas ir Sozipatras, Apd 16,1; 17 6; 204; Fil 2,19; Rom 9,2. 22 Aš, Tercijus, šio laiško surašytojas, sveikinu jus Viešpatyje. 23 Jus sveikina Gajus, mano ir viso surinkimo šeimininkas. Jus sveikina Erastas, miesto iždininkas, ir brolis Kvartas, Apd 19,22-29; 1 Kor 1,14.

Timotiejus yra gerai žinomas iš apaštalų darbų ir Povilo laiškų. Kai kurie sekantieji vardai yra minėti apaštalų darbuose: Lukijus: Apd 13,1. Jazonas Apd 1859. Sozipatras Apd 20 4. Povilas dažnai laiškus diktuodavo. Šį laišką surašė Tercijus. Gajus, 1 Kor 1,14. Jo namuose Povilas gyveno ir jo namuose rinkdavosi krikščionys pamaldoms. Erastas buvo Korinto miesto kasininkas. Nors maža turtingų ir įtakingų žmonių tikėjo Kristų, I Kor 1,26, bet jų buvo. K vartus aiškus romėnų vardas. Tikriausiai jis buvo atvykęs iš sostinės ir visiems Romoje buvo gerai žinomas.

LAIŠKO UŽBAIGA, Rom 16 24-27

24 (Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūnie su jumis visais. Amen). 25 Tam, kuris gali padarytijus stiprius, kaip sako mano Evangelija ir Jėzaus Kristaus skelbimas, sekant apreiškimu paslapties, nutylėtos per amžių laikus, Ef 3,20-21; Jud24;1 Kor2,7;Ef19;3 59; K0l1,26;2.Tes3 3; 1 Tim 3,16, 26 o dabar atskleistos ir pranšų raštais amžinojo Dievo įsakymu paskelbtos visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui,2 Tim 1,10; Rom I 5;15,18; Apd6,7;2 Kor10 5; 1 Pt1,22, 27 — vienam išmintingajam Dievui per Jėzų Kristų šlovė amžių amžiais! Amen, Ga! 15; Ef321; Fil420;1 Tim 1,17;2 Tim4,18; Žyd 1321; 1 Pt411;2 Pt3,18;Jud25; Apd 16;4,11.

Rom 16,27 70

Evangelija yra jėga. Ji gali sustiprinti, suteikti galią, gyvenantiems imperijos sostinėje ir mums dvidešimtame amžiuje. Tą Evangeliją skelbė Jėzus, Povilas ir dabar ji vis dar tebeskelbiama.

Paslaptis, apie Dievo planą, I Kor2,7,apie Izraelį, Rom 1125 ir tautas (pagonis), Ef 3,1-13, buvo seniai pranašų - paskelbta, kad Izraelis atstums savo Mesiją, tuo bus priežastis įtikėti Kristų pagonims, pasibaigus pagonių amžiams, Izraelis kaip tauta priims Kristų. Dievo nuteisinimas, kaip žydams, taip ir pagonims, pasiekiamas tik tikėjimu. Tai yra ta paslaptis apie kurią Povilas rašo. Apie ją pranašai seniai skelbė, bet ji liko nepastebėta ir nesuprasta per ilgus laikus. Dabar ši paslaptis tapo atskleista. Mums tenka tik paklusti ir tai priimti tikėjimu. Vienintelis, amžinasis, išmintingasis Dievas leidžia tai paskelbti per Jėzų Kristų. Tik Jam vienam pridera padėka, garbė ir šlovė per amžius!

APAŠTALO POVILO LAIŠKAI KORINTIEČIAMS Korintas buvo žymus uostamiestis. Jame buvo du uostai — Vakarų ir Rytų. Savo didumu ketvirtas imperijos miestas, apie 400 000 gyventojų. Turtuoliai, uostų įrengimų ir laivų savininkai, buvo labai turtingi: Šalia turtuolių prabangos, pasireiškė labai didelis skurdas. Korinte buvo garsi pagonių Afroditės šventovė. Jos garbinimas buvo išsigimęs į prostituciją. Pačioje šventovėje buvo laikoma virš tūkstantis meilės vaidilučių. „Povilas, antrosios savo misijos kelionėje, atvyko į Korintą iš Atėnų 51 metais. Čia jis rado tikinčią porą, Akvilą ir Priskilą, atvykusią iš Romos. Povilas apsigyveno pas juos ir drauge su jais gamino palapines. Povilas K orinte „gyveno pusantrų metų. Jis parašė iš čia pirmuosius savo laiškus tesalonikiečiams. Pradžioje Povilas: skelbė Evangeliją žydų sinagogoje. Bet greitai įsteigė krikščionišką surinkimą. Čia buvo vienas didžiausių Povilo įsteigtų surinkimų. Povilui išvykus iš Korinto, čia veikė garsus pamokslininkas Apolas, artimas Povilo bendradarbis.

1 1 Korl4

PIRMASIS LAIŠKAS KORINTIEČIAMS

Povilas rašė pirmąjį (antrąjį, pirmasis laiškas žuvo, I Kor 59) laišką korintiečiams iš Efezo 57. metais. Povilą aplankė keli korintiečiai Efeze, 1,11. Jie papasakojo apie korintiečių surinkimo susiskaldymą ir kitas negeroves. Vėliau korintiečiai rašė laišką Povilui ir prašė jo patarimų. Povilas skatino surinkimo žmones sugyventi, atrėmė jam daromus priekaištus, smerkė iškrypimą, davė patarimus apie stabams aukotą mėsą, pasisakė prieš netikrus apaštalus, mokė apie Viešpaties Vakarienę, liežuvių kalbėjimą, moterų paskirtį surinkime, prisikėlimą ir kitus klausimus.

SVEIKINIMAS, I Kor 1,13

"1 Povilas, Dievo valia pašauktas Kristaus Jėzaus apaštalas, ir brolis Sostinas, Gal 1,1. 2 Dievo surinkimui Korinte, pašvęstiesiems Kristuje Jėzuje, pašauktiesiems šventiesiems ir visiems, kurie šaukiasi mūsų: Viešpaties ' Jėzaus Kristaus vardo kiekvienoje vietoje pas jus ir pas mus, 1 Kor8,11. 3 Malonė ir ramybė jums nuo Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus: Rom 1,7;2 Kor1,2; Ef 1,2.

Povilas rašo, kaip Dievo pašauktas Jėzaus Kristaus apaštalas. Dievas jį pašaukė, o Jėzus Kristus siuntė. Povilas pats neėjo. Žmonės jo nesiuntė. Jį siuntė prikeltasis Jėzus. Sostinas yra jo bendradarbis. Ar jis yra Apd 18,17 tas pats asmuo? Nežinome. Surinkimas Korinte yra pašvęstas ne pačių pastangomis, bet per Jėzų Kristų. Surinkimo žmonės yra pašaukti iš pasaulio ir šventais padaryti. Jie visur meldžiasi, šlovina Viešpatį. Šventasis Raštas žino tik gyvus, pašauktus ir šventais padarytus žmones, o ne daug metų praėjus po jų mirties, šventais paskelbtus. Dievas Tėvas, Tvėrėjas, ir Viešpats Jėzus yra vienas. Jų vardu apaštalas linki surinkimui malonę ir ramybę.

SURINKIMAE TURTINGAS JĖZUJE, 1 Kor149 4 Nuolat dėkoju už jus Dievui, dėl Jėzuje Kristuje Dievo suteiktos jums malonės, Ef 1,15-16. 5 Per Jį praturtėjote

1 Koris 72

visu kuo — Dievo žodžiu ir pažinimu, 1 Kor 128, 6 ir Kristaus liudijimas jūsų tarpe tapo tvirtas, Rom I 16;2 Kor 121. 7 Todėl jums nestinga jokios malonės dovanos, belaukiant, kada apsireikš mūsų V iešpats Jėzus Kristus, Ps 34,11; Fi1 3,20. 8 Jis ir stiprins jus iki galo, kad išliktumėte nenusikaltę mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dienai, 2 Kor 121; Kol1,22;1 Tes3,13;5,23. 9 Ištikimas yra Dievas, kuris jus pašaukė į savo Sūnaus, mūsų V iešpaties Jėzaus Kristaus, bendrystę, 1 Tes 5,24; Jn 155.

————

SURINKIMO SUSISKALDYMAS, 1 Kor 1,10-17

10 Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu skatinu j jus, kad visi vienaip sutartumėte (ir nebūtų jūsų tarpe susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties, Fil3,16-. 11 Mat, Chlojės namiškiai pranešė man apie jus, mano broliai, kad jūsų tarpe esama kivirčų. 12 Turiu omenyje tai, kad tarp jūsų yra tokių, kurie sako: „Aš esuPovilo", „aš — Apolo", „aš — Kefo", „aš — Kristaus", Kor 34; Apd 18,24. 13 Argi Kristus padalyta? Nejaugi Povilas buvo už jus nukryžiuotas? Negi vardan Povilo buvote pakrikštyt? 14 Ačiū Dievui, kad pas jus nieko daugiau nekrikštijau, išskyrus K rispą ir Gajų, Apd 18 8, 15 ir todėl niekas negali sakyti, jog jūs buvote pakrikštyti mano vardu. 16 Tiesa, pakrikštijau ir Stepono namus, o daugiau nežinau, ar ką pakrikštijau, 1 Kor 16,15-17. 17 Kristus nesiuntė manęs krikštyti, bet Evangelijos skelbti, ne iškalbingais žodžiais ir išmintimi, kad Kristaus kryžius nepasirodytų bereikšmis, 1 Kor24;2 Pt 1,16.

Apaštalas dėkoja Dievui už suteiktą surinkimui malonę. Ji duota surinkimui per Jėzų Krsitų. Tai ne surinkimo nuopelnas, bet Dievo. Tad visa garbė tenka Dievui. Surinkimas yra tapęs turtingu Dievo žodžiu(logos). Žodžiu (kalba) žmonės bendrauja vieni su kitais. Taip ir Dievas žodžiu (savo apsireiškimu) praturtina tikinčiuosius. Net Dievo žodis (logos — Kristus) tapo kūnu, Tai giliausias Dievo pažinimas ( gnozis). Dievo pažinimo ( gnozis) sąvoka jau buvo žinoma prieš Kristų. Ji tada buvo suprantama apie Dievą mitais (prasimanimais) ir filosofija. Ši sąvoka

73 I Kor1417

(pažinimas Dievo), Šventojo Rašto pamatu, yra Dievo apsireiškimas. Ąr gali būti didesnis praturtinimas, kaip gyvojo Dievo apsireiškimas per pranašus ir pagaliau per Jėzų, Dievo Sūnų? Dievo pažinimas (gnozis gali būti ir netikras. Su netikru Dievo pažinimu (gnozis) Senojo Testamento pranašai, Naujojo Testamento žmonės ir surinkimas istorijos bėgyje turėjo kovoti labai daug. Apaštalas daug rašė apie tai ir korintiečių surinkimui.

Čia apaštalas dėkoja Dievui ir džiaugiasi, kad sU- rinkimas yra turtingas Dievo žodžiu, pažinimu ir tvirtai stovi. Surinkime pasireiškė ląbai daug, įvairių dvasinių dovanų. Surinkimas turėjo betarpę draugystę su Dievu. Jis laukė pilno Kristaus apsireiškimo, Jo atėjimo, Jo dienos. Visi tikintieji, turintys draugystę su Dievu ir Jėzumi, laukia Jo dienos, Jo atėjimo. Jie yra silpni, bet Viešpats yra galingas. Jis juos išMaikys. Jie ne tik turės draugystę su Kristumi, jie jau ją turi dabar.

Atrodo, kad vyko gyvas susisiekimas tarp Korinto ir Efezo miestų. Atvykę Chlojės namiškiai, apie kuriuos mes nieko nežinome, iš Korinto į Efezą papasakojo Povilui apie korintiečių surinkimus, kad ten vyksta susiskaldymai Koks buvo susiskaldymo pobūdis tikrai nežinome, bet Povilas žinojo jį labai gerai. Atrodo, kad susiskaldymai vyko dėl asmenų? Tame Povilas įžiūrėjo krikščioniškai draugystei pavojų ir todėl graudeno visus į vienybę Kristuje. Povilas buvo Kkorintiečių surinkimų steigėjas. Jo žodis galėjo surinkimo žmones paveikti. Kad Apolas veikė Korinte, žinome iš Apd 18,24-. Dėl Kefo — Petro minimų pasekėjų — kai kurie daro išvadą, kad apaštalas Petras kurį laiką skelbė Evangeliją Korinte, bet Petro grupė galėjo kilti ir iš Jeruzalės (Judėjos) žydų veikėjų. Nuostabu yra Kristaus grupės minėjimas. Juk Jis yra Viešpats, visi turėtų Jį sekti! Mes nežinome kokią neigemybę (ydą) ta grupė turėjo. Visgi joje buvo kokių trūkumų. Povilas rado reikalą ją įspėti. Gal panašiai mūsų laikais yra su Jėzaus žmonėmis (Jesus only). Jie tiki tik Jėzų. Jis yra vienintelis Išganytojas. Betgi yra ir Tėvas. Tėvas ir Sūnus yra viena. Taipgi yra ir Šventoji Dvasia. Apaštalų tikėjimo išpažinimas lygiai vertina Dievą, J ių ir Šventąją Dvasią. Krikštijama vardan Tėvo, Sūnaus

ir Sventosios Dvasios. Grupių susiskaldyme blogiausia

1 Kor1,18 74

buvo tikėjimas į atskirus žmones. Tas yra ir dabartyje — didžiausias "nusikaltimas pamokslininkų (kunigų), traukimas žmonių prie savęs, prie savo vardo, savo grupės. Tikri Evangelijos skelbėjai nurodo žmones į Dievą, o ne į - save, savo bažnyčią. Povilas rodė pirmoje vietoje, kad jis nieko negali padėti. Tikrasis Gelbėtojas yra Kristus. Žmonių didžiausia klaida yra ta, kad jie linksta prie žmonių, o ne prie Viešpaties. Taip darydami, jie nebepergyvena atgimimo, nebeturi patys asmeniško ryšio su Dievu ir Išganytoju. Jiems reikia tarpininko — kunigo, bažnyčios.

Krikštas yra sakramentas. Povilas krikšto neniekina, bet jis jo ir neiškelia. Tas apeigas jis leido atlikti savo bendradarbiams. Svarbiausia jam buvo skelbti Evangeliją. Nes ji yra išgananti jėga. Ji atgimdo žmones. Kas gi yra svarbiau, paprastas, išganantis Evangelijos skelbimas ar iškalbingas ir išmintingas skelbimas, kuris padaro Kristaus kryžių ir Jo mirties auką bereikšmę? Povilas ir visi kiti apaštalai skelbė Evangeliją labai paprastai. Žmonės ją suprato, Šventoji Dvasia veikė, žmonės pergyveno pasikeitimą, atgimimą. Šalia jų atsirado Evangelijos "„Skelbėjai", kurie dėjo didelę vertę į gražbylystę ir išmintingą skelbimą. Jų kalbos, persunktos filosofija, skambėjo labai gražiai, patraukliai, bet jos nepaveikė žmonių naujam atgimimui. Per jas nevyko atgimimai. Tokiu būdu Kristaus kryžius tapo bereikšmis. Tai buvo vadinamas gnosticizmas. Jis pradėjo reikštis jau apaštalų laikais, o vėliau, krikščionijos istorijoje klestėjo. Jis sukėlė labai daug ginčų. Š

DIEVIŠKOJI „KVAILYBĖ“ IŠMINTINGESNĖ + UŽ ŽMONIŲ IŠMINTĮ, I Kor 1,18-25

18 Mat, žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, 0 mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė,2 Kor43;, Rom 1,16. 19 Juk parašyta: „Sunaikinsiu išmintingųjų išmintį, niekais paversiu gudriųjų gudrybę", Iz 2914. 20 Kur išminčius? Kur Raštą išmanantis? Kur šio pasaulio tyrinėtoja? Argi Dievas nepavertė pasaulio išminties kvailystė Job 12,17; 17 33,18. 21 O kadangi pasaulis savo išmintimi Dievo nepažino iš Dievo išminties veikalų, tai Dievas nutarė skelbimo kvailumu išgelbėti tuos,

75 1 Kor 1,22

kurie tiki, M111,25; Lk 10,21. 22 Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties, Mt 1238; 16,1;1 Jn448, 23 o mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims — kvailystė, Mt1146;Jn6,61; Rom 9,32;1 Kor2,14. 24 Bet pašauktiesiems — tiek žydams, tiek graikams — skelbiame Kristų Dievo galybę ir Dievo išmintį, Rom 1,16; Kol 23. 25 Dieviškoji „kvailybė“ išmintingesnė už žr4ones, ir Dieviškoji silpnybė galingesnė už žmones.

Ka Povilas išreiškė 17 skirsnelyje, tą jis dėto toliau. Pagonys, žydai ir išmintingieji krikščionys (gnostikai) norėjo apeiti Kristaus kryžiaus mirtį. Ž iais buvo nepriimtinas Mesijas, kuris dieviška galia nesutriuškino pagonių ir jų neteisybės, bet mirė ant kryžiaus, kaip silpnas žmogus. Pagonys, išminčiai, tik juokėsi iš tokio Išganytojo, kuris kaip: koks nusikaltėlis mirė ant kryžiaus. Neva, "krikščioniški" skelbėjai iškėlė moralę, išmintingą gyvenimą, o ne Jėzaus mirtį ant kryžiaus. Taip, visoms trijoms grupėms, išminčiams, R aštą išmanantiems( žydams) ir tyrinėtojams kryžius buvo kvailybė. Povilas tai visa neišaiškina ir neįrodo. Jis tik sako, kad Dievas pasirinko visai kitą kelią, negu žmonės laukė ir siekė. Dievo kelias „išminčiams“ buvo kvailybė. Bet Dievas per Jį, nuteistą ir nukryžiuotą Jėzų, per bemokslius žvėjus . išgelbėjo tikinčiuosius. Tai naujas kelias, tikėjimo kelias. Kurie tikėjo, tie patyrė išganymą jau čia, gyvendami ant žemės. „Išminčiams“ atrodė, jog tai yra kvailybė. Bet tikintieji patyrė dievišką galią savo gyvenime, ir krikščionybė davė žmonijai tą, ko neįstengė duoti nė viena kita tikyba, ir mūsų laikais, kur skelbiamas atgimimas per tikėjimą į nukryžiuotąjį Jėzų. tikintieji patiria veikiančią dievišką galią savo gyvenime. Ten pasireiškia ir gyvenimo gerovė, kultūra; anarchija ir diktatūros neįsigali. Kur tikima Evangelijai, sakomi gilūs ir išmintingi pamokslai, atliekamos iškilmingos ir puošnios apeigos, bet. nepabrežiama dieviškoji galia ant kryžiaus, jiems atrodo, kad tikinčiųjų. atgimimai yra tik gražios pasakaitės, praktiškame gyvenime nieko naudingo neduodančios. Kaip buvo taip“ ir yra: dieviškoji kvailybė išmintingesnė už žmones, ir dieviškoji silpnybė galingesnė už žmones.

1 Kor 1,26 76

TIKINČIŲJŲ SURINKIMAS, I Kor 12631

26 Tik pažvelkite, broliai, kas gi jūs, pašauktieji, esate) Žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų, Mt 11,25; Jn 7 48; Jok 2,5. 27 Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus.28 Irtai, kas pasaulio akimis — žemos kilmės, kas paniekinta, kas niekas, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, — 29 kad joks kūnas nesididžiuotų prieš Dievą, Rom3 27; Ef 2,9, 30 Jo dėka esate Kristuje Jėzuje, kuris Dievo valia tapo mums išmintis, teisumas, pašventinimas ir atpirkimas, Jer 2354; Rom4,25;2 Kor521; Jn 17,19, 31 kad, anot Rašto, „kas giriasi, girtųsi V iešpačiu", 1Z65,16; Jer9 23-24; 2 Kor 10,17.

Tik pažiūrėkite, kokie yra surinkimo žmonės. Jų tarpe nedaug yra aukštas vietas užimančių, mokytų(akademikų), gabių, aukštos kilmės, turtuolių. Kodėl taip? Todėl, kad Dievas pašaukė tokius, kurie, pasaulio požiūriu, yra niekas. Jų. išmintis, nuteisinimas, pašventimas, išganymas yra Kristus. Pašauktieji tai visa atsiekia ne savo pastangomis ir sugebėjimais, bet Dievo dovana. Todėl jie negali nei didžiuotis, nei girtis. Dievas yra viso priežastis ir veikėjas. Tad tik Jam vienam pridera šlovė ir gyrius. Dievas per šiuos pašauktuosius niekais paverčia žmonių išmintį. Kartą Lietuvoje atgimusi kaimo mergaitė susitiko Kauno univer- siteto profesorių. Jis jai prikiše, kad ji, paprasta kaimo mergaitė, drįsta taip tikėti ir elgtis, priešingai nusistovė- jusiems tikėjimo ir gyvenimo papročiams! Tokį pakeitimą galėtų tik jis, profesorius, daryti, bet ne ji! Taip, Lietuvoje buvo paprastų kaimo ūkininkų ir miesto darbininkų, kurie per Evangelijos žodį įtikėjo ir gyveno nauju atgimusiųjų gyvenimu. Bet ar buvo tokių universiteto profesorių?

POVILO EVANGELIJOS SKELBIMO BŪDAS KORINTE, I Kor2,15 1 Kai pas jus, broliai, lankiausi, atėjau skelbti jums Dievo liudijimo ne iškalbingais žodžiais ar išmintimi, 1 Kor

17 1 Kor2,2

117;2 Pt 1,16. 2 Netgi nesilaikiau jūsų tarpe ką žinąs, kaip tik Jėzų, ir tą nukryžiuotą, Gal 6,14. 3 Atvykau pas jus silpnas, virpantis iš baimės, Apd 18,19. 4 Mano kalba ir skelbimas pasižymėjo ne įtikinančiais išminties žodžiais, o Dvasios ir galybės parodymu, 1 Kor 1,17-, 5 kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe, Ef 117-19;1 Tes 15.

Povilas buvo baigęs universiteto teologijos fakultetą prie žymaus profesoriaus Gamalielio. Apaštalas buvo akademikas, studijavęs retoriką ir psichologiją. Jis primena korintiečiams, kad kai jis pas juos atvyko ir skelbė Dievo liudijimą ( kiti verčia — paslaptį, tai yra kitu išsireiškimu — Evangelija), jis nesinaudojo gražbilyste, nei žmonių paži- nimu, bet skelbė tik nukryžiuotąjį Kristų. Povilo tikslas nebuvo padaryti žmones išmintingasis, mokytais, bet tikinčiais — atgimusiais, Jis gerai žinojo, kad tą atsiekti įmanoma tik veikiant Šventajai Dvasiai. Povilas buvo drąsus. Niekur neužtikau, kad jis būtų“ bijojęs sakyti pamokslą. Bet čia, stovėdamas prieš gyvąjį Dievą, trokšdamas žmonėms Jo apsireiškimo, jis drebėjo ir virpėjo. Žmogaus iškalbingi ir įtikinantieji žodžiai paveikia žmones, bet juos atgimdo tik Dievas. Dvasios ir galybės parodymas čia nemanyti matomi stebuklai, bet Dievo veikimu — atsivertimas, žmonių pasikeitimas.

DIEVIŠKA IŠMINTIS, I Kor2639

6 Tiesa, tobuliesiems skelbiame išmintį, tačiau tai ne šio pasaulio ir ne praeinančių šio pasaulio valdovų išmintis. 7 Mes skelbiame slėpiningą Dievo išmintį, kurią Dievas nuo amžių paskyrė mums išaukštinti, Ps51 8; Rom 16,25. 8 Jos nepažino jokie šio pasaulio valdovai, nes, jei būtų pažinę, nebūtų garbingiausiojo Viešpaties nukryžiavę, Ps 24 89; Apd 3,15. 9 Bet skelbiame, kaip parašyta: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli, Iz 64 4.

Povilas kalba apie pozityvę ir negatyvę išmintį. Apie išmintį šio pasaulio, kurią Žmonės įgyja savo protavimu, ir

1 Kor2J0 | 78 -

išmintį iš Dievo, žmonių protams paslėptą, neprieinamą, bet Dievo apreikštą tobuliesiems — tikintiesiems. Šią išmintį, Dievas paskyrė iš amžių, išaukštinti tikinčiuosius. Šios išminties nesupranta: šio pasaulio išmintingieji ir valdovai. Pavyzdys duotas paties Jėzaus. Žydų vyriausioji taryba ir romėnų valdovas klydo, nepažino Jėzaus. Jei jie būtų pažinę Jį, „nebūtų nukryžiavę.

Dievo šlovė nėra suprantama pasaulio išminčiams. 9 skirsnelis yra panašus į Iz 644. Daugelis Šventojo Rašto aiškintojų mano, kad ši citata nėra iš pranašo Izaijo, bet iš kitų anų laikų raštų. Gal iš Slijo? Taip jau manė krikščionis, ; rašytojas, Origines.

DIEVIŠKOJI IŠMINTIS PAŽĮSTAMA DIEVO DVASIOS VEIKIMU, I Kor2,10-16 | 10 Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gilybes, Mt13,11. 11 Kasiš žmonių pažįsta ' žmogaus mintis, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia. 12 O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet Dievo Dvasią, kad suvoktume kas ' mums Dievo dovanota. 13 Apie tai ir kalbame ne mokytais, žmogiškosios išminties žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, — dvasiniais žodžiais, aiškindami dvasines tiesas,1 : Kor14,2 Pt 1,16. 14 Deja, žemiškas žmogus nepriima to, kas yra iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia. suprasti, nes tuos dalykus reikia dvasiniai vertinti, Rom8,;7. * 15 Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį, Pat 28,5. 16 Kas gi suvokė Viešpaties mintį, kad galėtų Jį pamokyti? O mes turime Kristaus išmonę, Iz“ 40.13; Rom 1134-; Fil 25.

I

D |

Dievo žodis, Šventasis Raštas, yra duotas Dievo įkvėpimu. Taipgi ir Jo supratimas žmogui pasiekiamas Dievo Dvasios veikimu. Kaip žmogus savo mintis supranta protavimu, panašiai Dievo Dvasią turintys supranta Dievo pasireiškimus. Dievo Dvasia ištiria Dievo galybes, o ne' žmogaus protas. Žmogaus protui, žemiškam žmogui, dieviški veiksmai: yra kvailystė. Jam yra kvailystė todėl, kad jis nesupranta Dievo Dvasios veikimo. Dvasiniai aigimęs žmogus nenustoja žmogiško protavimo. Tad jis gali spręsti

79 1 Kor341

apie žemiškus ir dvasinius dalykus. Priešingai, žemiškas žmogus (pasaulio išminčius negali spręsti apie dvasinį žmogų. Nė vienas žmogus nesuvokia Dievo minties, bet tik tas, kuriam Dievas suteikia savo Dvasią, tas įgyja Kristaus išmonę — mintis.

KORINTIEČIAI SILPNI, I Kor3,14

1 Aš, broliai, tegalėjau kalbėti jums ne kaip dvasios žmonėms, bet kaip kūno žmonėms, kaip kūdikiams Kristuje, Jn 16,12. 2 Maitinau jus pienu, o ne tvirtu maistu, kurio jūs negalėjote priimti. Deja, ir dabar negalite, 1 Pt2,2; Zyd 5,12-13, 3 nes tebeesate kūniški. Jeigu tarp jūsų viešpatauja pavydas ir nesantaika, — argi nesate kūniški, argi nesielgiate grynai žmogiškai? 1 Kor1,10;11,18. 4 Kol vienas sako: „,„Aš — Povilo", kitas: „Aš — Apolo", argi nesate žmogišk? 1 Kor 1,12.

Korintiečiai buvo atgimę krikščionys. Tą Povilas žinojo, matė. Bet jie turėjo ydų. Jie neaugo į Kristaus pilnystę. Jie liko dvasiniai kūdikiai. Kai Povilas evangelizavo Korinte, jis kalbėjo jiems apie krikščionystės, krikščioniško gyvenimo, pradus, Žyd 5,12-14; 1 Pt 2,2. Jie dar ir dabar

buvo toję pačioje padėtyje, kaip pradžioje. Krikščionies “gyvenime yra taip; Dievo malonė veikia jame, bet jis ir pats: privalo dėti pastangas augti. Jei neskaitysi Šventojo Rašto, nieko nežinosi. Jei nesimelsi — neprigyvensi maldos išklausymų. Jei neliudysi — nematysi dieviško veikimo. Jei nesirūpinsi pats — kitas tau nieko neduos!

KRIKŠČIONIES TIKĖJIMO PAMATAS YRA DIEVAS, I Kor3,5+4

5 Kas gi yra Apolas? Kas gi yra Povilas? Tarnai, kurių dėka įtikėjote ir kūrie tarnavo, kiek Viešpaties kiekvienam buvo skirta, Apd 18,24. 6 Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino, Jok 1,2t. 7 Nieko nereiškia sodintojas, nei laistytojas, bet tik augintojas — Dievaš.8 Kas sodina ir kas laisto, sudaro viena, tačiau kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo triūsą, Ps 62,13; Rom 26. 9 Mes juk esame Dievo bendradarbiai, o jūs — Dievo dirva, Dievo statyba,2 Kor6,1; Ef 2,20.

80

Kaip laukas (daržas) arba pastatas yra savininko, panašiai surinkimas yra Dievo. Evangelistai, mokytojai ir kiti veikėjai yra tik tarnai. Jie atlieka savo pareigą. Viso ugdytojas ir savininkas yra Dievas. Tad girkitės Juo, o ne tarnais!

DARBO BANDYMAS, I Kor3,0-15

10 Dievo man suteikta malone, kaip protingas statyto- jas, dėjau pamatą, o kitas stato toliau. Tegul kiekvienas žiūri, kaip stato, I Kor 15,10. 11 Juk niekas negali kito pamato dėti, kaip tik tą, kuris į jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus. 12 Kiekvieno darbas išaiškės ant kokio pamato statė: aukso, sidabro, brangiųjų akmenų, š šieno ar šiaudų. 13 Teismo diena jį iškels aikštėn, nes ji pasirodys ugnimi ir ugnis ištirs, koks kieno darbas, 1248,10. 14 Kieno( statybos) darbas ant šio pamato išliks, tas gaus užmokestį. 15 O kieno darbas sudegs, tas turės nuostolį; jis pats bus išgelbėtas, bet tartum per ugnį.

Povilas kalba apie statybą, su tam tikrais nukrypimais. Pamatas visiems krikščionims yra "Kristus. Kito pamato nėra. Ant to pamato krikščionis atsiranda, uždedamas per atsivertimą. Povilas skelbė Evangeliją 'korintiečiams. Jie įtikėjo, atgimė. Tuo jie tapo padėti ant/Kristaus. Apaštalas Jonas sako: „Mes esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė kokiais būsime". Teismo dieną išaiškės galutinai, kaip kiekvienas dirbo ir kas kiekvienas yra. Taurieji metalai išliks ir ugnimi išbandyti spindės. Tai atgimę krikščionys ir skelbėjai, kurie skelbia atsivertimą Kristuje. Medis, žolė ir šiaudai sudegs. Tai tie, kuriems pamatas yra ne Kristus, bet žmogus arba surinkimas. Tai tie krikščionys, kurie turi vardą, bet nėra atgimę.

BŪKITE IŠMINTINGI! 1 Kor 3,16-23

16 Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? 1 Kor6,19;2 Kor6,16; Ef2,22;1 Pt 25; Žyd3,6; Rom89. 17 Jei kas Dievo šventovę naikina, tą Dievas sunaikins, nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė — taijūs! 18 Tegul niekas savęs neapgaudinėja. Jei kas jūsų tarpe tariasi esąs išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas, Pat 3,5-7; Iz 5,21; Jok 1,22.

81 1.

19 Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė. Parašyta: „Jis sugauna protinguosius jų gudrybėje",Job5,12-13. 20 Ir toliau: „Viešpats žino išminčių mintis, kad jos niekingos", Ps94,11. 21 Tad niekas tenesididžiuoja-žmonėmis! Viskas yra jūsų: 22 ar Povilas, ar Apolas, ar Kefas, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis, — viskas jūsų, 23 bet jūs patys — Kristaus, o Kristus — Dievo, 1 Kor113.

Dievas išsirinko Izraelio tautą, davė jai šventovę, kurioje Jis, Jo Dvasia, gyvena. Tai buvo ne tik Izraeliui, bet ir visai žmonijai Dievo apsireiškimas. Bet Izraelis nevykdė jam. pavestų pareigų. Iš šventovės tapo plėšikų lindynė. Tad Dievas leido tai šventovei sunykti. Dabar Dievas naujai apsireiškė per Jėzų surinkimui. Jei surinkimas neatliks jam pavestų pareigų, Dievas sunaikins ir jį. Surinkimas yta Dievo šventovė. Kaip jau aukščiau minėta, šis Dievo apsireiškimas, išganymas per Jėzaus mirtį ant kryžiaus, yra kvailystė pasaulio išminčiams. Tam paremti apaštalas duoda daug citatų Šventojo Rašto.

Surinkimo reikšmė yra pasaulinio masto, nes jis yra viso pagrindas. Surinkimui duoti visi Dievo pažadai. Jam priklauso ne tik vadai, bet ir visas pasaulis, net gyvenimas ir mirtis, dabartis ir ateitis. Jei surinkimas sieks pasaulinės išminties, klausys savo pasirinktų vadų, kurie renka žmonių grupes apie save, jis žlugs, bus Dievo sunaikintas. Tad būkite išmintingi, nesunaikinkite patys Dievo surinkimo. Vadai ir laikai praeina, surinkimas lieka. Jis yra Kristaus, Jo krauju atpirktas. Viskas yra Dievo.

KRISTAUS TARNAI, I Kor4,1-5

1 Tegul kiekvienas laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo | slėpinių užvaizdais, Mt 16,19; Kol 125. 2 O iš užvaizdų belieka reikalauti, kad būtų ištikimi, Lk 12 42. 3 Man mažai rūpi, ką jūs ar žmonių teismas spręstų apie mane. Nėaš pats savęs neteisiu. 4 Nors nesijaučiu kaltas, bet dėl to dar nesu išteisintas. Mano teisėjas yra Viešpats, 2 M34,7,;Ps35 24. 5 Tad neteiskite ko nors prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tada kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo.

1 Kor446 82

Povilas buvo korintiečių surinkimų steigėjas. > autoritetas daug reiškė Korinte. Gnostikai, norėdami žmones patraukti prie savęs, turėjo Povilą asmeniškai suniekinti. Tas jų niekingas darbas matosi iš 2 Kor 10,13. Čia Povilas sako, kad jis ir jo bendradarbiai nėra niekas kitas, kaip tik Kristaus tarnai surinkimo labui. Jie yra tik Dievo slėpinių ir Evangelijos skelbėjai. Povilas žino ir sako surinkimui, kad iš užvaizdo reikalaujama ištikimybės. Jis toks yra. Kokias paskalas žmonės apie jį leidžia jam nerūpi. Tai tikrai žmogaus didybė. Menki žmonės dėl paskalų apie juos labai daug sielojasi ir daro, net eina iki savęs sunaikinimo, nusižudymo. Povilas nesijaučia nusikaltęs, nekreipia dėmesio į paskalas. Jis žino, kad tikras teisėjas yra Viešpats. Žmonių teismas yra labai šališkas, nes jis nemato ir nežino žmogaus siekių ir troškimų, širdies sumanymų. Todėl Povilas įspėja nebūti šališkais.

KORINTIEČIAI AUKŠTINASI, O APAŠTALAI VARGSTA, 1 Kor46-13

6 Visa tai, broliai, dėl jūsų labo pritaikau sau ir Apolui, kad įš mūsų pavyzdžio įsidėmėtumėte taisyklę: „Nieko daugiau, negu parašyta" ir kad vienas dėl kito nepasipūstumėte prieš kitus, Pat 3,7; Rom 12,13. 7 Kas gi tave išskiria iš kitų? Ir ką gi turi, ko nebūtumei gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojiesi, lyg nebūtumei gavęs? Jn327; Rom126;1 Pt4,I0; Jok 1 17. 8 Beje, jūs jau esate sotūs, jau turtingi, jau pradėjote be mūsų viešpatauti! O, kad jūs iš tikrųjų viešpatautumėte ir kad mes galėtume kartu viešpatauti! Apr 3,17. 9 Man atrodo, kad Dievas mums, apaštalams, paskyrė paskučiausią vietą, tarsi nuteistiesiems myriop. Mes pasidarėme stebimi pasaulio, angelų ir žmonių, Ps44 23; Rom 836; Zyd 10 33. 10 Mes kvaili dėl Kristaus, o jūs išmintingi Kristuje. Mes silpni, o jūs stiprūs; jūs gerbiami, o mes niekais laikomi, 1 Kor3,18. 11 Iki šios valandos badaujame ir trokštame, esame nuogi ir mušami, be pastogės, 2 Kor 11,27, I2 ir vargstame, darbuodamiesi savo rankomis. Keikiami — laiminame, persekiojami — kenčiame, Apd 183;20,234; 1 Kor9,15;1 Tes2,9;2 Tes38; Rom 12,14; Ps 10928, 13 piktžodžiaujami — maloniai „ atsakome. Iki šiol esame laikomi pasaulio sąšlavomis, visų * atmatomis. ;

83 1 Kor444

Povilas primena save ir Apolą, kaip pavyzdį surinkimo labui. Įvairios grupės gyrėsi savo vadais, juos išskyrė iš kitų, didžiavosi jais. Povilas ir Apolas jaučiasi kaip vienas. Tad kur čia vieno iškėlimas, o antro žeminimas?

Išsireiškimas: „Nieko daugiau, negu parašyta". Ką jis reiškė nežinome. Apie jį yra tik įvairūs spėliojimai. Gal tas buvo koks korintiečių priežodis?

Ką kiekvienas Evangelijos skelbėjas ir kiekvienas krikščionis turi — yra Dievo dovana. Tad ar naudinga ir teisinga kurį nors išskirti, aukštinti?

Povilas primena korintiečiams, kad jiems atrodo, jog jie | yra patenkinti, sotūs, turtingi, jaučiasi kaip karaliai. Tikrovė yra: kurie mano apie save labai gerai — dažnai labai klysta.

“Povilas palygina save ir kitus Evangelijos skelbėjus su gladiatoriais, kovojančiais arenoje. Nors gladiatorius prieš jį kovojantį nugali, tuo jis neišgelbsti savo gyvybės. Jis privalo sekantį kartą vėl kovoti. Panašiai kovoja Povilas ir kiti Evangelijos skelbėjai. Jie yra dėmesiu žmonėms ir angelams. Povilas ir kiti apaštalai labai daug kentėjo. Bet ar Viešpats nekentėjo dar daugiau? Panašius kentėjimus, trūkumus, persekiojimus turi sutikti ir Jo tarnai. Jie galėtų savo priešams atsikirsti žodžiais ir veiksmais, bet jie to nedaro. Atsikirsti nėra Jėzaus tarnų būdas. Jie yra „kvaili“, „nepilnapročiai“ pasauliui. Jie taip elgiasi, visa pakelia, dėl meilės Viešpačiui.

POVILO MEILĖ KORINTIEČIAMS, I Kor4,14-17

14 Tai rašau, ne norėdamas jus gėdinti, bet įspėdamas, kaip mylimus vaikus, 1 Tes 2,11. 15 Nors turėtumėte tūkstančius auklėtojų Kristuje, bet neturėsite kelių tėvų, nes, paskelbdamas Evangeliją, tapau jūsų tėvu Kristuje Jėzuje. 16 Todėl raginu jus: būkite mano sekėjai! 1 Kor11,1. 17 Tuo tikslu pasiunčiau pas jus Timotiejų, kuris yra mano mylimas ir ištikimas sūnus V iešpatyje. Jis jums primins mano kelius, kurių mokau kiekviename surinkime.

Čia apaštalo laiškas tampa meilingas, užjaučiantis. Jis

primena korintiečiams pirmas Evangelijos skelbimo dienas pas juos. Jie įtikėjo jo skelbiamu žodžiu, tapo naujais

1 Kor4;8 84

žmonėmis, dvasiniu pobūdžiu — jo vaikais. Tėvas čia nėra „garbės titulas, bet Evangelijos skelbėjo pavadinimas. Korintiečiai gali daug, pasimokyti iš kitų skelbėjų. Bet Povilas lieka jiems tas, kuris pirmas pranešė gyvybės žodį. Jis jiems parodė kelią į Kristų. Jis liks toks jiems visada. Jie, sekdami jį, seks Kristų, nes jis, Povilaš, Jį seka, 1 Korl1,l. Povilas siunčia pas juos Timotiejų, savo sūnų, kuris įtikėjo Kristų per jį, kaip ir jie. Taigi, Timotiejus yra jų brolis dvigubu būdu, dėl Kristaus ir Povilo. Timotiejus praneš jiems apie Povilo gyvenimą ir Evangelijos skelbimo būdą — kelią. POVILAS ŽADA ATVYKTI Į KORINTĄ, I Kor4,18-21 18 Tartum neketinčiau atvykti pas jus, kai kurie pradėjo puikuoti. 19 Bet, jei Viešpats panorės, veikiai atkeliausiu pas jus ir pažiūrėsiu, ne ką išpuikėliai sako, bet ką pajėgia, Apd 18,21; Žyd63;Jok4,15. 20 Dievo karalystė yra ne kalboje, betjėgoje,1 Kor24;Lk17 20.21 Ko norite? Ar kad ateičiau pas jus su lazda, ar su meile ir švelnumu?

Pasipūtėliai Korinte kalbėjo, kad Povilas nebedrįs atvykti į Korintą. Povilas sako, kad jis tuojau atvyks, jei Viešpaties valia bus. Jis atvykęs norės ištirti, ar pasipūtėliai tik plepa apie „išmintį“, ar jų skelbime pasireiškia dieviška, atnaujinanti jėga. Kaip Povilas atvykęs pas juos laikysis, priklauso nuo jų. Jis norėtų juos su meile ir švelnumu sutikti. Bet jei jie nesilaikys Evangelijos, o sieks pasaulio išminties ir ginčų, tada teks jam parodyti, kur jie stovi.

POVILO PATARIMAS DĖi DIDELIO IŠTVIRKĖLIO, I Kor5,1-5

1 Apskritai, tenka girdėti apie palaidumą jūsų tarpe, ir netgi apie tokį palaidumą, kokio nepasitaiko pas pagonis: būtent, kažkas gyvena su savo tėvo žmona,3 M 18,78. 2Ir jūs dar esate pasipūtę? U žuot nuliūdę ir taip darantį išmetę iš savo tarpo?! 3 Bent aš, nebūdamas pas jus kūnu, tačiau būdamas dvasia, jau nuteisiau, lyg būdamas tarp jūsų, tą nusikaltimą padariusį, 2 Kor 10,1; Kol 2,5. 4 Susirinkę draugėn Viešpaties Jėzaus vardu su mano dvasia ir mūsų Viešpaties Jėzaus galybe, Mt 16,19; 18,18, 5 atiduokite tokį

85 1 Kor556

šėtonui, kad sužlugdytų kūną, o dvasia būtų išgelbėta teismo dieną, 1 Tim 120.

Šiuo skyriumi pradedama visai nauja tema, Vienas surinkimo narys vedė savo pamotę. Gal tėvas buvo miręs ar su ja išsiskyręs? Toks atvejis Mozės įstatymu buvo griežtai draudžiamas, 3 M 188; 20,11. Romėnų įstatymas tą irgi draudė. Atrodo, kad šis palaidūnas buvo vienas iš „pasipūtėlių“. Surinkimas nepasmerkė jo. Apaštalas prikišo surinkimui, kodėl jis nenubaudžia tokio piktintojo. Su- rinkimas privalėtų ne tik nubausti jį, bet ir liūdėti, kad jų tarpe toks dalykas vyksta, Apaštalas, visai neperžiūrėjęs bylos, pasmerkė nusikaltėlį ir patarė pašalinti jį iš surinkimo narių tarpo. Ką reiškia tokį atiduoti šėtonui, kad sužlugdytų kūną, nėra žinoma. Daugelis mano jog tai yra pašalinimas iš surinkimo narių draugystės.

ŠVENTINKITĖS! 1 Kor564

6 Jūsų gyrimasis niekam tikęs. Argi nežinote, jog truputis raugo suraugina visą maišymą? 7 Išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte naujas maišymas. Jūs juk esate nerauginti, nes jau yra paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus, Pat 20,22; Mt5 39: Lk6,29; Rom 12,19; 1 Tes5,15; 1 Pt 39. 8 Tad švęskime šventes ne su senu raugu, ne sū blogybės ir nusikaltimo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona.

Kaip raugas (mielės) įraugina visą maišymą, taip nusikaltimas vieno užtraukia gėdą visam surinkimui. Žydai pašalindavo bet kokį raugą iš namų septynioms dienoms prieš Velykas. Krikščionys privalo pašalinti nusikaltimą (nuodėmę) visam laikui iš savo gyvenimo. Jie yra nauji žmonės, tokiais jie ir priva!o būti. Nes Kristus mirė už jų nusikaltimus. Jis teikia jėgos naujam gyvenimui, švarina širdis.

PAŠALINKITE NUSIKALTĖLIUS IŠ SURINKIMO, 1 Kor59-13

9 Jums rašiau savo laiške, kad nebendrautumėte su

ištvirkėliais, Gal 5,19-21. 10 Suprantama, ne su visais šio

1 Kor6, 86

pasaulio ištvirkėliais: gobšais, plėšikais ar stabmeldžiais, nes tada reikėtų pasitraukti iš šio pasaulio. 11 Bet jums rašiau, kad nebendrautumėte su tuo, kuris vadinasi brolis, 0 yra ištvirkėlis, gobšas, stabmeldys, keikūnas, girtuoklis ar plėšikas. Su tokiu nesėskite už vieno stalo! Mt 18,17;2 Tes 36; Tit3,10;2Jn10. 12 Kam man teisti svetimus? Argi ir jūs ne savuosius teisiatė? Mk4,11. 13 Tuos, kurie ne mūsiškiai, Dievas teis. „Pašalinkite piktadarį iš savo pačių tarpo",5 M

135.

Minimas laiškas yra žuvęs. Atrodo, kad Povilas rašė daugiau laiškų korintiečiams, 2 Kor29;78; Kol4 6. Šiuo rašymu Povilas paaiškina plačiau ir aiškiau, ką jis pirmiau rašė. Surinkimas privalo šalinti didelius nusikaltėlius iš savo tarpo. Bet su svetimais (ne krikščionimis), jie gali turėti reikalų prekyboje, darbe; kitaip gyvenimas būtų neįmanomas. Tokius Dievas teis. Surinkimas privalo palaikyti drausmę savo tarpe.

BYLINĖJIM ASĮS, 1 Kor6,146

I Kaipgi kai kurie iš jūsų, turėdami bylą su kitu, drįsta bylinėtis vieni su kitais pas neteisiuosiųs, 4 ne pas šventuosius? 2 Ar nežinote, kad šventieji teis pasaulĮ? O jeigu teisite pasaulį, tai nejaugi nesugebėtumėte išspręsti menkučių bylų? Apr 2,26. 3 Ar nežinote, kad mes teisime angelus, tad juo labiau — kasdieninius dalykus? 4 Taigi, kai turite bylų kasdieniniais reikalais, kam gi savo teisėjais sodinate, neturinčius reikšmės surinkime? 5 Tai sakau, norėdamas jus sugėdinti. Nejaugi jūsų tarpe nėra nė vieno išmintingo, kuris sugebėtų išspręsti tarp brolių iškilusią bylą? 6 Deja, brolis bylinėjasi su broliu ir, lyg tyčia, pas netikinčiuosius.

Jei du surinkimo nariai savo tarpe turi bylą, Povilas sako, kad yra gėda bylinėtis pagonių teisme. Jei šventieji (surinkimo žmonės) teis pasaulį ir puolusius angelus, Dan 722; Mt 1928, tai nejaugi jie nesugeba savo tarpe spręsti mažai reikšmingų bylų. Korintiečiai gyrėsi išmintimi. Jie teparodo tą išmintį nors savitarpinėse bylose, spręsdami jas teigiamai.

87 1 Kor6,7

KAS ELGIASI NETEISINGAI — NETENKA DIEVO KARALYSTĖS, 1 Kor67-11

7 Ir iš viso jums jau yra pažeminimas, kad tarpusavyje bylinėjatės. Kodėl jums verčiau nenukęsti beteisybės? Argi ne verčiau pakęsti nuostolį? Pat 20,22; M6539; Lk 6,29; Rom 12,19; 1 Tes5,15;1 Pt 3,9. 8 Deja, jūs patys darote neteisybę bei skriaudžiate, net brolius! 9 Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite!i Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai, Gal 5,19-21, 10 nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės, Gal5,19-21. 11 Kai kurie buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašvęsti, išteisinti Viešpaties Jėzaus K ristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia, Tit 33; Žyd 9,14.

Kartais kreipiamasi į teismą, norint išsiaiškinti įstatymus. Bet dažniausiai kreipiamasi į teismą, kai viena pusė yra kalta. O kartais bylinėjamasi, norint kitą nuskriausti. Tas jau yra aiškus nusikaltimas. Krikščionis neturi teisės taip elgtis. Daug verčiau yra kiek nukentėti ir tuo turėti sąžinės ramybę bei draugystę su broliu.

Čia išvardinti nusikaltėliai nepaveldės Dievo karalystės. Taip sako Šventasis Raštas. Tad neklyskitė Daugybė žmonių sau įsikalba, kad jie, nors gyvena nuodėmingai, tačiau mirs Kristuje. Nors jie čia yra velnio vaikai, bet taps Dievo vaikais, paveldės Dievo -karalystę. Tai klydimas! Tiesa, kai kurie dabartiniai surinkimo nariai buvo tokie nusikaltėliai, bet juos Evangelijos žodis ir Šventoji Dvasia pakeitė, pašventė ir nuteisino. Dabar yra išgelbėjimo laikas. Viešpats Jėzus ir Šventoji Dvasia veikia. Tad reikia gelbėtis. Kitaip laukia teismas! | .

IŠTVIRKAVIMAS IR KRIKŠČIONIŠKA LAISVĖ, 1 Kor6,12-20 12 „Viskas man valia!" Bet ne viskas naudinga! „Viskas man valia!" Bet aš nesiduosiu pavergiamas! 1 Kor 10,23. 13 Valgis yra pilvui, ir pilvas — valgiui, bet Dievas sunaikins vieną ir kitą. Kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats — kūnui, Mt 15,17; 1 Tes 43. 14 Prikėlęs Viešpatį, Dievas ir mus prikels savo galybe, Apd 3,15. 15

1 Kor6,16 88

Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus sąnariai? Tad nejaugi, ėmęs Kristaus sąnarius, paversiu juos kekšės sąnariais? Nieku būdu! Ef4,12-15. 16 Ar nežinote, kad tas, kuris susijungia su kekše, tampa vienas kūnas su ja? „Ir du taps — sako Raštas, — vienu kūnu", Mt19 5-6. 17 Taip pat, kas susijungia su Viešpačiu, tampa viena dvasia su Juo, Jn 1721-22; Ef5 30. 18 Saugokitės palaidumo! Bet kokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusikalsta savo kūnu. 19 Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavoie iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? 1 Kor 3,16. 20 Iš tiesų esate atpirkti aukšta kaina. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu! 1 Kor 7,23; I Pt L,18-19; Fil 120. !

Korinte skambėjo šūkiai: „Viskas man valia!“ „Valgis pilvui!" Taigi, laisvė ir maistas! Kada žmonės nelėbavo ir nepaleistuvavo? Gal čia mėsa manyta dievaičių aukoms? Povilas gerai žinojo, jog dievaičiai yra niekas, tad ir aukos jiems neturi reikšmės. Tačiau lėbavimas, apsirijimas yra kenksminga pačiam ir gali papiktinti kitą. Tad reikia susilaikyti, kad netaptumei vergu ir nepiktintumei kito. Taip, yra krikščioniška laisvė. Ta laisvė nėra įstatymiška. Ji yra laisvė vergystės nuodėmei. Ji išlaisvina žmogų, veda prie Gelbėtojo Jėzaus, tarnauja surinkimo ugdymui, pasireiškia teigiamai asmeniškame ir surinkimo gyvenime.

Korinte buvo labai paplitus paleistuvystė. Istorikai sako, kad pagonių pamaldos buvo susietos su paleistuvavimu. Afroditės( V enus) šventovėje buvo laikoma virš tūkstančio prostitučių. Šiam papročiui Povilas ir krikščionys labai griežtai pasipriešino. Povilas įvairiais pavyzdžiais rodo, kad tas yra pražūtinga pačiam kūnui, padorumui, surinkimui, Kristui, Dievui. Tai nusikaltimas, nuodėmė. Su žmogaus kūnu yra visai kitaip negu su maistu. Maistas sunyks, kūnas liks. Gnostikai ir platonistai mokė, kad kūnas yra sielos kalėjimas. Povilas sako, kad kūnas yra žmogaus būtybės dalis. Žmogus yra dvasia, siela ir kūnas. Kūnas nesunyks kaip.maistas. Kūną Dievas prikels, peršvies gyvenimui. Kūnas yra šventovė, Šventosios Dvasios buveinė. Krikščionis privalo tarnauti Dievui ne tik dvasia ir siela, bet ir kūnu! Krikščionies ir kūnas yra atpirktas iš

89 1 Kor7,1-

nuodėmės vergystės brangiu Kristaus aukos krauju. Tad krikščionies kūnas priklauso K ristui Viešpačiui. Šlovinkite Dievą savo kūnu! SANTUOKA IR SUSILAIKYMAS, I Kor7,17

I Atsakau į jūsų laišką. Gerai daro vyras, neliesdamas moters. 2 Tačiau ištvirkavimui išvengti, kiekvienas teturi sau žmoną ir kiekviena sau vyrą. 3 Vyras teatlieka pareigą žmonai, 0 žmona vyrui. 4 Žmona neturi valios savo kūnui, bet vyras. Panašiai ir vyras neturi valios savo kūnui, bet žmona. 5 Nesitraukite vienas nuo kito, nebent abišaliu susitarimu, kurį laiką atsidėdami maldai, paskui vėl susieikite draugėn, kad šėtonas negundytų jūsų nesusilaikymu. 6 Tai sakau leisdamas, o ne įsakydamas. 7 Norėčiau, kad visi žmonės būtų tokie, kaip aš. Bet kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną, vienas šiokią, kitas kitokią, Mt 19,12.

Povilas palaikė ryšius su korintiečiais, ne tik per asmenis, I Kor 1 ,11;4,17, bet ir laiškais. Gal jis atsakė į jų laiško klausimus iš eilės? Povilas darė aiškų skirtumą tarp Viešpaties įsakymo ir savo asmeniškos minties. Kai kurie mano, kad Povilas jaunas buvo vedęs, bet, jaunai žmonai mirus, liko našlys. Tas grindžiamas tuo, kad jis buvo pilnas narys vyriausios tarybos, turintis teisę balsuoti. Tokie tarybos nariai privalėjo būti vedę. „Norėčiau, kad visi žmonės būtų tokie, kaip-aš"“, nėra celibatui pagrindo. Santuoka yra Dievo leista. Ji nedaro žmogaus nei šventu, hei prastu.

NEVEĖDĘ IR SKYRYBOS, I Kor78-11

5 Nesusituokusiems ir našlėms sakau: jie gerai darys, pasilikdami tokie, kaip aš. 9 Bet, jei negali susilaikyti, tetuokiasi. Verčiau tuoktis, negu degti, I Tim 5,14. 10 Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona. nesiskirtų nuo vyro, I Tes4,15; Mt5 32, 11 ojei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikytų su vyru; taip pat ir vyras tenepalieka žmonos.

Kor712 90

Povilas pataria nevedusiems ir našliams nevesti. Tai nėra įsakymas, tik patarimas. Kiekvienas tedaro kaip nori. Vedę tenesiskiria. Jei skiriasi, teneveda antrą kartą. Tai Viešpaties įsakymas. Jėzus mokė panašiai apie skyrybas.

MIŠRIOS VEDYBOS, 1 Kor7,12-16

12 Kitiems sakau aš, ne. Viešpats: jei kuris brolis turi netikinčią žmoną i ir ji sutinka gyventi su juo, tenepalieka jos. 13 Taip pat ir moteris, turinti netikintį vyrą, kuris sutinka su ja gyventi, tenepalieka jo. 14 Mat, netikintis vyras pašvenčiamas žmona, o netikinti žmona pašvenčiama broliu. Kitaip jų vaikai būtų netyri, o dabar jie šventi, Rom 11,16. 15 Bet, jei netikintis nori skirtis, teatsiskiria. Tokiais atvejais brolis ar sesuo nėra surišti, nes Dievas mus pašaukė santaikai, Ef 2,14-17. 16 Įš kur žinai, žmona, galėsianti išgelbėti vyrą! Arba iš kur tau žinoma, vyre, jog išgelbėsi žmoną? L Pt3.l.

Kaip su mišriomis santuokomis su pagoniais? Povilas pataria krikščioniui nesiskirti. Bet jei netikintysis skiriasi, tikintysis tenesulaiko jo. Povilas remiasi tuo — tikintysis pašvenčia netikintį. „Taigi, j jei vienas tėvų tikintis — vaikai šventi.

KAIP ŽIŪRĖTI, JEI KRIKŠČIONIU TAMPA ŽYDAS, PAGONIS, VERGAS, LAISVAS, 1 Kor7,17-24

17 Todėl, kaip Viešpats kuriam paskyrė, kokį Dievas kurį. pašaukė, to jis ir toliau tesilaiko, taip aš mokau surinkimuose. 18 Jei buvo pašauktas apipiaustytas, tenesistengia nuslėpti apipiaustymo. Jei buvo pašauktas neapipiaustytas, nenedaro apipiaustymo. 19 Juk apipiaustymas yra niekas ir neapipiaustymas niekas, tiktai Dievo įsakymų vykdymas — viskas, Gal 56; 6,15. 20 Kiekvienas tepasilieka toksai, koks buvo pašauktas, Ef4,1. 21 Jei buvai pašauktas, būdamas vergu, nesisielok, bet jei gali tapti laisvas, verčiau pasinaudok. 22“ Viešpatyje pašauktas vergas yra Viešpaties išlaisvintasis. Panašiai ir pašauktas laisvasis yra Kristaus vergas, Jn8 36; Ef66. 23 Jūs esate atpirkti aukšta-kaina, todėl nepasidarykite žmonių vergais, | Kor 6,20; I Pt L,I8-19. 24 Kiekvienas, broliai, koksai buvo pašauktas, toks i ir tepasilieka prieš i

91 1 Kor7,25

Povilas, ir bendrai apaštalai, skeibė Evangeliją, kuri išlaisvina žmogų iš nuodėmės vergijos. Jie neskelbė socialinio gyvenimo revoliucijos. Iš kitų vietų matysime, kad Evangelija pakeitė ir socialinį gyvenimą. Laisvojo gyvenimas turėjo daug pirmenybių. Todėl Povilas pataria pasinaudoti laisve, jei yra galimybės.

KAIP SU VEDYBOMIS? I Kor725-28

25 Dėl mergaičių neturiu Viešpaties įsakymo, bet duodu savo patarimą kaip tas, kuris gavo iš Viešpaties gailestingumą ir vertas pasitikėjimo. 26 Taigi manau,jog tai yra gera, atsižvelgiant šių laikų suspaudimų: gera žmogui būti tokiam, Jer 16,2 27 Esi susietas su žmona? Neieškok skyrybų. Esi be žmonos? Neieškok žmonos. 28 Jei vedi, nenusidedi, ir jei mergina išteka, nenusideda. Tačiau šitokie (žmonės) turės kūno vargų, o norėčiau jus apsaugoti nuo jų.

Santuoka nėra nusikaltimas nei mergaitei, nei vyriškiui. Ji nedraudžiama. Tikintieji laukė greito Kristaus atėjimo. Prieš Jo atėjimą buvo pranašauta vargai ir persekiojimai. Vienam be šeimos, tokie nemalonumai ir nepatogumai yra lengviau pergyventi. Tą gerai žinome iš karo laikų. Dėl to . Povilas pataria nekurti šeimų.

KRIKŠČIONIES LAIKYSENA KEIČIANTIS PASAULIUI, I Kor 72935

29 Sakau jums, broliai, laikas trumpas! Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų, Rom 13,11, 30 ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų, 31 ir kurie užsiėmę pasaulio reikalais, — kaip neužsiėmę. Nes šio pasaulio būdas praeina, | Jn 2,17. 32 Norėčiau, kad jūs gyventumėte be rūpesčių. Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais ir trokšta patikti Viešpačiui, I Tim 55. 33 O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai, Ef 5,29, 34 ir yra pasidalijęs. Taip pat netekėjusi moteris bei mergina rūpinasiV i iešpaties reikalais, trokšdama būti šventa kūnu ir dvasia, o ištekėjusi rūpinasi pasaulio reikalais ir stengiasi įtikti vyrui. 35 Tai kalbu jūsų pačių labui, ne norėdamas užnerti jums kilpą, bet linkėdamas kilnumo ir netrukdomo atsidavimo Viešpačiui.

1 Kor736 92

Pasaulio pasikeitimas, senojo griuvimas, naujojo atė- jimas, buvo jaučiamas. Povilas visai nenusiminė dėl to. Jis asmeniškai buvo pasiruošęs tą ,,perversmą“ sutikti. Jis skatino ir surinkimo žmones tam pasiruošti. Dėl pasisekimų ir nesėkmių nesidžiaugti ir neliūdėti. Asmeniškas ir bendras pareigas atlikti tinkamai, bet nesisieloti dėl jų. Viešpaties valios vykdymą laikyti svarbesniu dalyku net už šeimą. Ar Viešpaties sekėjų gyvenimo tikslas nepanašus ir mūsų laikais?

MERGINOS, I Kor7 3640

36 Jei kas mano būsiant jam negarbinga, kad jo mergaitė liks peraugusi, tedaro kaip nori, — nenusidės, — tegul! ji išteka.37 Bet jei kas savo širdyje yra tvirtai apsisprendęs, ne iš prievartos, bet būdamas savo valios šeimininkas, ir savo širdyje nutaręs išsaugoti savo mergaitę, tas gerai padarys. 38 Taigi, kas sutuokia savo mergaitę, gerai daro, o kas nesutuokia savo mergaitės, geriau daro.

39 Žmona surišta, kol jos vyras gyvas. Vyrui mirus, ji laisva ir gali tekėti už ko nori, kad tik Viešpatyje, Rom7 „2. 40 Bet, mano nuomone, ji bus laimingesnė netekėdama. Manau, kad ir aš turiu Dievo Dvasią.

Kai kurie randa šiose eilutėse labai daug neaiškumų dėl veiksnio 36 skirsnelyje „kas“. Graikų kalboje nėra aišku, ar tas "kas" yra mergaitės tėvas, brolis, sužiedotinis. Darant vertimą iš vienos kalbos į kitą visada pasitaiko neaiškumų. Kai kyrie aiškina, kad tai buvęs paprotys tuoktis (pasižadėt) tik dvasiniai. Toks paprotys galėjo būti tik

" vėliau, kai vienuoliai, celibatas, įsigalėjo. Žinant ano laiko papročius ir apaštalo Povilo pažiūras į santuoką, gali būti manyta tik tėvas ir duktė. Povilas niekur nemini ir nemokė apie. dvasinį. pasižadėjimą vienas antram, bet tik apie santuoka vyro ir žmonos. Ano meto papročiai buvo sužadėtinę pirkti. Tėvas savo dukterį išleisdavo (par- duodavo). Jei tėvui atrodė negarbinga savo subrendusią dukterį laikyti -netekėjusią, tegul jis leidžia jai ištekėti, susituokti. Jis, tai darydamas, nenusidės. O jei jis ją laiko netekėjusią, daro geriau. Povilas patarė kitiems geriau likti nevedusiems. Jis tą daro panašiai ir čia.

93 1 Kor84

Dėl našlių Povilas pasisako, kad tik mirtis panaikina santuoka. Po vieno mirties, likusiam vesti leidžiama. Krikščioniui tinka tuoktis tik su krikščioniu. Povilas pataria našlėms, kaip ir visiems kitiems, geriau likti nevedusiems.

TIKRAS PAŽINIMAS YRA MEILĖ, 1 Kor8,13 1 Dėl stabams paaukotų dalykų mums aišku: ,,Mes visi turime pažinimą“. Deja, pažinimas išpučia, bet meilė ugdo, Apd 15,20. 2 Jei kas tariasi ką nors žinąs, tai jis nė nežino, kaip reikia pažinti, Gal63; 1 Tim64.3 Betkas myli Dievą, tas yra Jo pažintas, Gal 49.

Kaip suprasti stabams skirtos mėsos valgymą? Korinto gnostikai sakė: ,,Mes turime pažinimą“. Koks jų pažinimas buvo, tikrai nežinome. Korinto surinkimo žmonės žinojo. Povilas turėjo jų raštišką klausimą. Povilas neneigia pažinimo, vertina jį teigiamai. Betgi jis pabrėžia: ,,Paži- nimas išpučia, o meilė ugdo". Pažinimas.arba žinojimas Dievo be meilės, nėra joks tikras pažinimas. Tikras Dievo pažinimas prasideda, kai Dievas suteikia galią Jį pažinti ir mylėti.

PAŽĮSTAME VIENA DIEVA, I Kor844

4 Taigi dėl stabams paaukotos mėsos valgymo žinome, j0g ištikro nėra stabų ir nėra jokių kitų dievų, kaip tik vienas Dievas. 5 Ir nors yra vadinamų dievų danguje ir žemėje, — daug tų dievų ir daug viešpačių, Jn 1034, 6 — tai mes turime tik vieną Dievą, Tėvą, iš kurio yra visa ir Jam esame mes, ir vieną Viešpatį, Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes esame per Jį, Mal 2,10.

Kaip su dievams pašvęsta mėsa? Krikščionys valdininkai, ir šiaip pažintį turintys su pagoniais, privalėjo dalyvauti pagonių iškilmėse, kuriose valgė dievams pašvęstą mėsą. Kartais tokią mėsą parduodavo turguje. Atrodo, korintiečiai aiškinosi taip: „Yra tik vienas tikras Dievas. Visi kiti dievai tik įsivaizduojami. Tad, mums galima naudotis jiems pašvęsta mėsa". Tačiau Senasis Testamentas

1 Kor87 94

draudė tokiose iškilmėse dalyvauti ir tokias aukas valgyti, 3 M 178-; 5 M I5,I8. Apaštalų nutarimas taip gi sakė susilaikyti tokių valgių, Apd 15,2029. Povilas pritaria tokiam vieno Dievo korintiečių pažinimui. Tačiau jis sako, kad yra daug dievų ir viešpačių — demonų. Mūsų Dievas Tėvas nėra demonas, Jis yra virš pasaulio, Jis viso Kūrėjas. Yra daug viešpačių, bet tikrasis Viešpats, kuris daro nauja, kuria surinkimą, duoda pradžią pasaulio pakeitimui, yra tik Jėzus Kristus.

SANTYKIS SU SILPNU, I Kor8;7-13

7 Deja, ne visi turi tokį pažinimą. Kai kurie, iki šiol pripratę prie stabų, valgo mėsą, kaip stabams paaukotą, ir jų silpna sąžinė sutepama, 1 Kor 10,27. 8 Maistas negali mūsų priartinti prie Dievo. Kai nevalgome,nieko neprarandame, ir kai valgome, nieko nelaimime, Rom 14,17. 9 Vis dėlto žiūrėkite, kad jūsų laisvė netaptų papiktinimu silpniesiems, Gal5,13. 10 Antai, jei kas pamatytų tave, turintį pažinimą, stabų šventovėje už stalo, argi silpno žmogaus sąžinė nebus paskatinta valgyti stabams paaukotos mėsos?! 11 Tokiu būdu silpnasis žus dėl tavo pažinimo. O juk jis — brolis, už kurį mirė Kristus, Rom 14,15. 12 Šitaip nusikalsdami broliams ir sužeisdami jų silpnas sąžinės, nusikalstate Kristui. 13 Jei tad valgis piktina mano brolį, aš nevalgysiu mėsos per amžius, kad nepapiktinčiau brolio, Rom 1421.

Pažinimas, kad yra vienas tikras. Dievas, dievaičiai ir Jiems skirtos aukos neturi jokios vertės, nedaro žmogaus nei geresniu, nei blogesniu, yra geras. Tam pritaria Povilas. Bet negeras dalykas yra pas gnostikus, turinčius pažinimą, kad jie neturi meilės, nesiskaito su silpnais, Rom 14,1-15. Jie nesupranta nei Kristaus, nei krikščionių tikslo. Kristus atėjo į mūsų pasaulį, gyveno, mokė ir mirė kad mus išgelbėtų. O ką pažinimą turintys, stiprieji, daro? Jie piktina ir pražudo silpnąjį, — vadinama savo krikščioniška laisve.

POVILO.APAŠTALYSTĖ, 1 Kor9,13“ 1 Araš nelaisvas? Ar aš ne apaštalas? Argi nesu regėjęs mūsų Viešpaties Jėzaus? Ar jūs ne mano darbo vaisius

95 Ė 1 Kor92

Viešpatyje? 1 Kor158; Apd93-;26,16;22,17. 2 Jei kitiems ir nesu apaštalas, tai vis dėlto jums esu, ir mano apaštalystės patvirtinimas esate jūs Viešpatyje. 3 Štai mano pasiteisinimas prieš tuos, kurie mane kaltina.

Kaip yra su Povilo apaštalystę? Jis net algos negauna už savo darbą. Jis nėra joks apaštalas. Tokias paskalas leido gnostikai apie Povilą. Į tai Povilas atsakė, kas rodo, kad jis yra apaštalas. Vienas, jis matė prisikėlusį Viešpatį Jėzų prie Damasko. Antra, jo veikla rodo, korintiečiai patys yra įrodymas. Jis įsteigė Korinte surinkimus. Gnostikai pažįsta juos, traukia tuos žmones prie savęs.

APAŠTALO TEISĖS, I Kor947 |

4 Argi mes neturime teisės valgyti ir gert? Lk 108. 5 Ar neturime teisės vedžiotis su savimi seserį kaip žmoną, kaip kiti apaštalai ir Viešpaties broliai bei Kefas? Mt8,14. 6 O gal tik aš ir Barnabas neturime teisės nedirbti rankų darbo? 7 Kas gi tarnauja kariuomenėje už savo paties pinigus? Kas sodina vynuogyną ir nevalgo jo vaisių? Arba kas gano bandą ir neminta bandos pienu?

——

Čia Povilas pasisako, kad bendrai, apaštalai turi gauti pragyvenimą iš surinkimų sau ir savo žmonoms. Povilas nekelia apaštalų vedybų klausimo, bet tik primena, kad surinkimai išlaiko apaštalų žmonas. Viešpaties Jėzaus broliai nebuvo apaštalai. Bet, kaip Jėzaus broliai, buvo labai gerbiami. Juos ir jų žmonas surinkimai aprūpino pragyvenimo reikmenimis. Nėra aprašyta Šventajame Rašte apie visus Jėzaus brolius, kur ir kaip jie veikė. Apie Jokūbą žinome, kad po Petro pasitraukimo iš Jeruzalės, jis buvo Jeruzalės surinkimo vedėjas. Povilas primena, kad ir Barnabas panašiai gyvena nevedęs ir pats užsidirba pragyvenimą. Kaip karius aprūpina valstybė, o žemės ir gyvulininkystės ūkininkai pragyvena iš savo darbo, taip Evangelijos skelbėjai turi būti aprūpinami surinkimų. Atsisakyti algos, ją aukoti Evangelijai, visada yra galima.

1 Kor98 96

PAMATAS ŠVENTASIS RAŠTAS, I Kor98-10

8 Ar tai sakau vien pagal žmonių papročius? Argi to nesako ir įstatymas? 9 Mozės įstatyme parašyta: ,„Neužrišk nasrų kuliančiam jaučiui!" Bet argi Dievui terūpi jaučiai, 5 M 254:1 Tim5,I8. 10 O galJisiš tiesų taiko mums? Juk dėl mūsų buvo parašyta, kad artojas turi arti su viltimi ir kūlėjas kulti su viltimi gauti savo dalį.

Kad Evangelijos skelbėjai turi teisę imti atlyginimą, Povilas rodė gyvenimiškais pavyzdžiais ir rėmėsi Šventuoju Raštu,5 M 254.

IŠV ADOS, I Kor9,11-12 11 Jei mes jums pasėjome dvasinių gėrybių, tai argi didelis dalykas, jeigu pas jus dagotume medžiaginių) Rom 15,27. 12 Jei kiti turi teisių į jus, tai mes kur kas daugiau. Vis dėlto mes nesinaudojome savo teise, bet viską pakeliame, kad tik Kristaus Evangelijai nedarytume kliūčių, Apd 20 33; 2 Kor1i19.

Dvasiniai dalykai nėra mažesnės vertės už laikinus (fizinius. Tad teisinga yra Evangelijos skelbėjui imti altyginimą už darbą. Kiti ta teise naudojasi. Tuo labiau Povilas ir jo bendradarbiai gali ta teise pasinaudoti Korinte, nes jis yra čia surinkimų steigėjas. Jis nesinaudojo ta teise todėl, kad nenorėjo daryti kliūčių Evangelijos skelbimui. Jei jis ir jo bendradarbiai visur būtų reikalavę atlyginimo, jie kai kuriose vietose nebūtų turėję galimybės skelbti Evangeliją.

KODĖL ATSISAKO ATLYGINIMO, I Kor9;3-18 13 Argi nežinote, kad tie, kurie atlieka tarnystę šventovėje, valgo iš šventovės pajamų, kad aukuro tarnai gauna dalį aukų? 4 M 18831; 5 M 18,13. 14 Taip ir Viešpats patvarkė, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos, Lk 10,7. 15 Bet aš nesinaudojau jokiomis teisėmis. Ir tai rašau ne tam, kad būtų kitaip. Verčiau mirti,

97 1 Kor9j9

negu leisti, kad kas atimtų iš manęs tą garbę, Apd 183. 16 Kad skelbiu Evangeliją, tai neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau jos! 17 Jeigu tai darau savo valia, gausiu užmokestį; bet jei darau ne savo valia, tai atlieku man patikėtą tarnybą, 1 Kor4,1. 18 Kaip tada su atlyginimu? Ogi kad, skelbdamas Evangeliją, pateikčiau ją veltui ir nesinaudočiau savo teise, kurią man duoda Evangelijos skelbimas, 1 Kor89.

Senojo Testamento kunigams ir levitams buvo atlyginama, 5 M 18,1-;4 M 1831. Kristus patvarkė taipgi atlyginimą, Mt 10,10; Lk 10,7. Jis, Povilas, nereikalavo atlyginimo. Ir šiuo raštu nereikalauja ir nereikalaus. Jam yra garbė skelbti Evangeliją be atlyginimo. Jis jos neat- sisakys. Jį pašaukė V iešpats ir įsakė skelbti Evangeliją. Jis tą daro ne iš pareigos, bet V iešpaties įsakytas,Jer1,6-; Am3 8; Gal 1,12-. Povilo atlyginimas yra skelbti Evangeliją, -nesinaudojant skelbimo teise. Povilas paklūsta Viešpačiui ir nereikalauja teisės.

IEŠKAU NORS KELIS LAIMĖTI KRISTUI, 1 Kor9,19-23

19 Būdamas nuo nieko nepriklausomas, pasidariau visų vergu, kad tik daugiau jų laimėčiau, Mt 2027-28. 20. Žydams buvau kaip žydas, kad laimėčiau žydus. Tiems, kurie laikosi įstatymo, tapau įstatymo tarnu, kad laimėčiau besilaikančius įstatymo, nors pats nesu jam pavaldus. 21 Tiems, kurie neturi įstatymo, buvau kaip neturintis įstatyrao, kad laimėčiau tuos, kurie neturi įstatymo, „nors pats esu ne be Dievo įstatymo, ir surištas Kristaus įstatymu, Gal2,3. 22 Silpniesiems pasidariau silpnu, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau, 2 Kor 11,20; Rom 11,14. 23 Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas.

Povilas, būdamas nuo nieko nepriklausomas, tapo Jėzaus vergu, 2 Kor4$, kad nors kelis Jam laimėtų. Povilas yra kuklus, nori laimėti nors kelis. Kurio širdis alsuoja Kristaus išgelbėjimu, tas atsisako visų savo privilegijų ir

1 Kor9,4 . 8

teisių, trokšta gelbėti kitus iš nuodėmės vergijos, mirties, teismo.

LENKTINIAUJAMA, KAD LAIMĖTI, 1 Kor9 24-27

24 Argi nežinote, kad fenktyniyaikštėje bėga visi, bet tik .

vienas gauna laimėtojo dovaną? Ir jūs taip bėkite, kad

laimėtumėte! 25 Kiekvienas varžybų. dalyvis nuo visko

susilaiko; jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o

mes — nevystantį, Ef6,12. 26 Todėl aš bėgu nedvejodamas

ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, 27 bet tramdau

savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestas, Rom 6,13; 13,14.

Povilas, save ir kitus paskatinti siekti pašventinimo — krikščioniško tobulumo, ima pavyzdį iš sporto, lenktynių ir bokso. Anais laikais graikų sportas stovėjo aukščiau, negu šių dienų, ir žmonės vertino jį daugiau. Sportininkai privalėjo laikytis nustatytos maisto dietos, daryti pratimus, laikytis nustatytų taisyklių. Iš visų sporto dalyvių tik vienas laimėdavo dovaną, dažniausiai vystantį laurų vainiką. Su krikščionišku bėgimu yra kitaip. Kiekvienas, kuris tikrai bėgs, laimės amžinos šlovės ne suvsytantį vainiką. Tad Povilas atsisakė visų teisių ir privilegijų. Jis pats bėgo ir skatino kitus bėgti ir laimėti, ne sporto aikštėse, bet gyvenimo tikrovėje.

ĮSPĖJANTYS PAVYZDŽIAI, I Kor 10,1-13

1 Noriu, kad žinotumėte, broliai, jog visi mūsų protėviai sekė paskui debesį ir visi perėjo jūrą, 2 M 13,21;14,22. 2 Jie visi susirišo su Moze, krikštydamiesi debesyje ir jūroje; 3 visi valgė to paties dvasinio maisto, 2 M 16,I5-, 4 ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios Uolos, o ta Uola buvo Kristus, 2 M 1746-..5 Vis dėlto daugumas jų nepatiko Dievui, ir „jie buvo perblokšti dykumoje", Jn 649. 6 Tie įvykiai mums yra įspėjimas. kad negeistume blogio, kaip anie geidė, 4 M 114-. 7 Nebūkite stabmeldžiai, kaip kai kurie iš jų, — kaip parašyta: „Tauta

"e

Neištvirkaukime, kaip kai kurie jų ištvirkavo ir žuvo vieną

99 1 Kor10,14

dieną dvidešimt trys tūkstančiai, 4 M 25,19. 9 Negun- dykime Viešpaties, kaip kai kurie iš jų gundė ir krito nuo angių, 4 M 216. 10 Nemurmėkite, kaip kai kurie iš jų murmėjo ir žuvo nuo naikintojo,4 M 14236; Žyd3,11-17. Il Visa tai jiems atsitiko, kaip pavyzdys, ir užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje. 12 Todėl, kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų, Rom11,20. 13 Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet darys, kad galėtumėte atlaikyti išmėginimą.

Povilas primena Izraelio įstatymus, įvykius ir juos palygina su korintiečių surinkimais. Mes galime tą patį pritaikyti sau.

Izraelio išvykimas iš Egipto prilygsta krikščioniško surinkimo pradžiai — asmeniškai kiekvienam — atgimimas. Perėjimas per jūrą ir kelionė po debesim — krikštas. Maitinimasis mana ir gėrimas vandens iš uolos — Šventa Vakarienė. Tiek patyrę Dievo stebuklų, izraelitai dar garbino stabus, sukilo prieš Dievo siųstus vadus, paleistuvavo. Visai panašiai buvo Korinte. Jie valgė stabams pavšęstą mėsą, sukilo prieš jų surinkimų steigėją — Povilą, pakentė savo tarpe paleistuvius, gyrėsi Dievo pažinimu.

Šventasis Raštas yra mums duotas pasimokyti, todėl dabokitės, kad nepultumėte. Dievas yra ištikimas. Tikinčius, Jis išlaikys, apsaugos.

VIEŠPATIES VAKARIENĖ IR PAGONISKOS PUOTOS, 1 Kor 10,14-22

14 Todėl, mano mylimieji, saugokitės stabmeldystės! 2 M 203, I Jn 521. 15 Kalbu kaip išmintingiems; apsvarstykite patys, ką sakau, 1 Kor 2,15. 16 Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kaujujė Argi duona, kurią laužiame, nėra bendravimas Kristaus kūnė Mt 2627; Apd 242. 17 Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona, Rom 125; 1 Kor 12,27. 18 Pažiūrėkite į žemiškąjį Lzraelį: argi tie, kurie valgo aukas,

1 Kor10,23 100

nėra aukuro bendrininka? 3 M 76-14. 19 Ką gisakau? Ar kad stabams paaukota mėsa šį tą reiškia? Ar kad ir stabas yra šis tas? Ps965;1 Kor8 4. 20 Ne, sakau, kad, aukodami aukas pagonys aukoja ne Dievui, bet demonams. O aš nenoriu, kad jūs taptumėte demonų bendrininkais, 3 M 17,7,5 M32,17; Ps 106 87; Apr9 20. 21 Jūs negalite gerti iš Viešpaties taurės ir iš demonų taurės. Negalite būti Viešpaties+ta]o dalininkai ir demonų: stalo dalininkai,2 Kor > 15. 22 Nejaugi kurstysime Viešpaties pavydą? Gal esame už Jį. stipresni? 5 M 3221; Job9,19,

Viešpaties Vakarienė ir stabmeldžių puotos. Povilas pataria patiems apie tai pagalvoti. Juk tai reiškia turėti stalo draugystę! Stabams aukos yra aukos demonams. Tad turėti stalo bendrystę su Viešpačiu ir demonais negalima.

" Saugokitės tokios stabmeldystės Turėti bendrystę prie

stabų stalo yra kurstymas Viešpaties pavydo. Prieš Viešpaties rūstybę neišstovėsime! |

ia krinta į akis, kad Povilas pirma kalba apie tauifę, 0

po to, apie duoną. Apaštalai dažnai Šventojo Rašto mintis reiškė laisvai, nesilaikė raidės ir eilės.

AUKOS STABAMS IR PRAKTIŠKI PATARIMAI, I Kor 10,23-11,1 23 V iskas valia!" Bet ne viskas naudinga! V iskas valia". Bet ne 2 viskas ugdo! 1 Kor6,I2. 24 Niekas teneieško, kaip jam geriau, bet kaip kitam, 1 Kor 10,33; Rom 15,2. 25 Valgykite visa, kas parduodama mėsos prekyvietėje, sąžinės labui nieko neklausinėdami, 1 Tim 44. 26 Juk Viešpačiui priklauso žemė ir kas tik joje yra, 2 M 195; Ps24,1;50,12. 27 Jeigu jus pasikviečia netikintis žmogus ir jūs norite jį aplankyti, valgykite visa, kas jums padedama, sąžinės labui nieko neklausinėdami, Lk 10,7. 28 Bet jei kas jums pasakytų: „Tai aukos mėsa", tada nevalgykite dėl ž Žmogaus, kuris tai pasakė, ir dėl sąžinės, 1 Kor8,7. 29 Čia rašau ne apie savo paties, bet apie kito sąžinę. 30 Kam gi mano laisvė turėtų būti teisiama kitos sąžinės? Jeigu valgau dėkodamas, kam gi man priekaištaujama dėlto, už ką dėkoju DievuD I Tim 44. 31 Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei, Ko13,17. 32 Nepiktinkite nei žydų,

101 1Kor1l12

nei graikų, nei Dievo surinkimo, Rom 14,13, 33 kaip iraš, stengiuosi visiems viskuo patikti, neieškodamas -savo naudos, bet to, kas naudinga daugeliui, kad jie būtų išgelbėti. 11,1 Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš ERTSŲI 1 Kor4,16.

Krikščionis yra laisvas. K ristus išlaisvino jį. Laisvę reikia mokėti naudoti tinkamai. Netikras jos naudojimas žmogui veikia neigiamai, o turėtų ugdyti jo asmenybę.

Viešų stabmeldiškų puotų venkite. Dėl stabams pašvęstos mėsos nėra reikalo teirautis. Ją galite pirkti turguje ir viešint pagonio namuose valgyti. Bet jei kas jus. įspėja, jog tai yra stabams pašvęsta mėsa, tada išpažink (pasisakyk), kad esi krikščionis ir atsisakyk ją valgyti. Valgymas ir gėrimas nėra dangaus karalystė. Viską darykite Dievo garbei. Nepiktinkite nė vieno. Dėkite pastangas, kad kiekvienam būtų padėta. Povilas pataria imti pavyzdį iš jo. Sekti jį taip, kaip jis seka Kristų. Gera kur tokių krikščioniškų skelbėjų yra. Pavyzdžiai patraukia.

. GALVOS DANGALAS MOTERIMS, 1 Kor11,2-16

2 Aš jus giriu, kad visame kame prisimenate mane ir laikotės nurodymų, kokius jums daviau. 3 Noriu, kad žinotumėte, jog kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva — vyras, o Kristaus galva — Dievas, Ef5,23; 1 Kor 323. 4 Kiekvienas vyras, kuris meldžiasi ar pranašauja apdengta galva, paniekina savo galvą,1 Kor12,10;14;1. 5 Ir kiekviena moteris, kuri meldžiasi ar pranašauja neapgaubta „galva, paniekina savo galvą: tai to lygu būti nuskustai.6 Jei moteris neapsigaubia, tai tegul ir-nusikerpa! O jei moteriai gėda nusikirpti ar nusiskusti plaukus,teapsigaubia. 7 Vyrui nereikia gaubti galvos, nes jis yra Dievo atvaizdas ir atšvaistas. O moteris yra vyro atšvaistas, 1 M 1,27-. 8 Juk ne vyras padarytas iš moters, bet moteris iš vyro,9 taip pat ne vyras buvo sutvertas moteriai, o moteris vyrui, 1 M 2,18-23. 10 Todėl moteris privalo turėti ant galvos priklausomybės ženklą dėl angelų. 11 Bet Viešpatyje nei moteris ką reiškia be vyro, nei vyras be moters, Gal3,28. 12 Kaip moteris kilusi iš vyro, taip vyras gimsta iš moters, o visi atsiranda iš Dievo.

Kor 11,13 102

13 Spręskite patys: argi tinka moteriai melsti Dievą neapsibaugusia? Apd 4,19. 14 Argi pati prigimtis jūsų nemoko, jog vyrui gėda nešioti ilgus plaukus? 15 Tuo tarpu moteriai garbė turėti ilgus plaukus. Nes plaukai jai duoti - vietoje dangalo. 16 Jei kas norėtų dar ginčytis, — težino, jog mes neturime tokio papročio, nei Dievo surinkimai, 1 Tim 64.

Šiose eilutėse kalbama ne apie nuodėmę, bet apie papročius, surinkimo tvarką. Povilas pasidžiaugia, kad korintiečiai priima jo patvarkymus. Toliau jis atsako į korintiečių klausimą, kaip su galvos apdangalu ir šydu. Gnostikai mokė, kad visos pradžios priežastis yra Dievas. Pirmumo eilę jie aiškino taip: Dievas, po Jo žodis( logos — Jėzus), toliau angelai, demonai, vyras, moteris. Povilas nieko neaiškina apie tai, kas buvo pirm žemės sukūrimo. Jis tik primena angelus, pagal žydų rabinų aiškinimus, kad angelai yra tvarkos dabotojai, užvaizdai surinkime, pamaldose. Povilas sako, kad pagal pirmumo eilę yra: Dievas, Kristus, vyras, moteris.

Plaukai, galvos apdangalas, šydas. Bendrai Rytų tautos, taipgi ir žydų, papročiai buvo tokie: moterys viešose vietose i! pamaldose dėvėdavo ne tik galvos dangalą, bet ir veido šydą. Kai kur šie papročiai yra užsilikę iki mūsų dienų. Pamaldose žydai vyrai dėvėdavo galvos dangalą. Moterys dėvėdavo ir veido šydą. Moterims pamaldose būdavo įrengiama atskira vieta nuo vyrų. Jos pamaldose tylėdavo ir tik stebėdavo, ką daro vyrai. Vyrai pilnu balsu giedodavo ir melsdavosi. Kai kur šis paprotys pas žydus yra užsilikęs iki šiol. Prasidėjus krikščioniškiems surinkimams, daug papročių pasikeitė. Viena, krikščionystė buvo nauja Dievo (Kristaus) sandora su žmonėmis, antra, kai kurių papročių nebebuvo įmanoma išlaikyti dėl vietos sąlygų. Krikščionys neturėjo tinkamų patalpų pamaldų metu moterims atskirti nuo vyrų. Visi rinkosi pamaldoms namuose bendrai, vyrai ir moterys. Moterys drauge giedojo, meldėsi ir net sakė pamokslus. Tas buvo savaime suprantama. Povilas visai to nedraudė. Žiūrėk 5 skirsnelyje. Kai surinkimai plėtėsi. graikų ir romėnų tarpe, čią buvo kiti papročiai. Jie

103 1 Kor11,17

pasireiškė ir surinkimuose. Graikai vyrai pamaldose dalyvaudavo neapdengtomis galvomis. Tas paprotys prigijo ir krikščionių surinkimuose. Povilas nebereikalavo vyrams pridengti galvas, kaip tai darė ir dar šiandien tebedaro žydai. Graikės moterys rodydavosi viešose vietose be šydų, nepridengtu veidu. Taip jos ėjo ir į krikščioniškus su- rinkimus. Dėl vyrų nedengtomis galvomis dalyvavimo pamaldose po daug diskusijų ir pasitarimų, buvo pripažin- tas paprotys nedengti galvų. Dėl moterų nedengimo galvų Korinte ėjo ginčai. Povilo ir jo bendradarbių buvo šis klausimas svarstytas, priimtas ir patvarkytas visur kitur surinkimuose, kad moterys pridėngtų galvas. Povilas atsisakė toliau šį klausimą diskutuoti. Žiūrėk 16 skirsnelį. Jis siūlė priimti šį potvarkį Korinte, kaip jis buvo priimtas visur kitur, 2 skirsnelis. Povilas nesako, kad galvas pridengti ar hepridengti yra nuodėmė, bet tik toks paprotys. Jis reikia visur surinkimuose išlaikyti vienodai. Povilas tam paremti naudoja tvėrimo pirmumą ir priklausomumą. Jis prašo pačius korintiečius pagalvoti ar taip nėra prigimta. Tačiau Alsies kad vertės skirtumo nėra tarp vyro ir moters. Jų

arpe yra tik skirtingos pareigos, o visi yra iš Dievo, 11-12 skisnoliai, Šis klausimas buvo aktualus visais laikais. Viduramžiais kai kur bažnyčios buvo statomos dviejų patalpų, salių taip, kad pamokslininkas iš sakyklos matė abi sales, bet jose esantieji dalyviai negalėjo matyti vieni kitų. Vienoje salėje sėdėjo vyrai, kitoje moterys. Kitur buvo ir dabar dar tebėra salėse trys eilės suolų. Dešinėje sėdi nevedę . vyrai, viduryje — vedę vyrai ir moterys, kairėje — merginos. Kai kur moterys pamaldose dalyvauja dengtomis galvomis, kitur nedengtomis. Taip, ar kitaip nėra nusikaltimas, bet tik paprotys. Daug nemalonumų įnešama ten, kur paprotys laikomas nuodėme. Žmonių gyvenime papročiai yra svarbūs. Paprotys gali tapti nuodėme, kur jis laikomas nuodėme. Paprotys gali sukelti pasididžiavimą ir neapykantą. Tada surinkimas ne ugdomas, bet jam kenkiama.

PAPEIKIMAS, 1 Kor 11,17-19

17 Duodamas šiuos nurodymus, jūsų negiriu, nes jūsų susirinkimai išeina ne į gerą, bet į bloga, 1 Kor 11,22. 18 Pirmiausia, man teko girdėti, kad jūsų surinkimuose yra

1 Kor11,20 +: 104

skilimų, iš dalies tai tikiu, 1 Kor, 10 -12;33. 19 Juk pas jus turi būti atskalų, kad išeitų aikštėn, kurie iš jūsų yra išmėginti, Mt 10 3435;187; Lk 17,1;1 Jn2,19;5 M 133; Lk 2,35.

Šiomis eilutėmis pradedama nauja tema — Viešpaties Vakarienė. Apaštalas pagyrė surinkimą už gerus dalykus, papeikė už blogus. Viešpaties V akarienė, primenanti Jėzaus kančias ir mirtį, turėtų surinkimą vienyti, o dabar skaldo. Povilas tiki tokiomis jį pasiekusiomis žiniomis. Tokį liūdną dalyką Dievas panaudoja geram. Per tai išaiškėja kuklūs, patvarios širdies tikintieji. Pasirodo meilės neturintieji dalyviai. Geriau yra matyti ir žinoti tiesą, negu tenkintis veidmainyste.

NEGARBINGAS VARTOJIMAS VIEŠPATIES VAKARIENĖS, I Kor 11,20-22

20 Taigi, kai jūs susirenkate kartu, tai dar nereiškia Viešpaties Vakarienės valgymo, 21 nes kiekvienas pir- miausia ima valgyti savo maistą, ir vienas lieka alkanas, 0 kitas nusigeria.22 Argi neturite savo namų valgyti i ir gerti? O gal norite paniekinti Dievo surinkimą ir sugėdinti nepasiturinčiuosius? Kas man belieka sakyti? Pagirt? Ne! Už tai nepagirsiu, Jok 26.

"Krikščioniški surinkimai turėjo Viešpaties Vakarienę panašiai, kaip Jėzus įsteigė ją. Surinkimo nariai pirma visi bendrai valgė. Po to laužė duoną ir dalinosi taurę. Taigi, pirma valgė bendrą vakarienę, vadinama agape — meilės puota. Po to sekė Viešpaties Vakarienė — duona ir vynas: Amžių „bėgyje šie du dalykai buvo išskirti. Viešpaties Vakarienė tapo sakramentu, kuris bėra ir dabartiniu metu. Bendra vakarienė (agape) buvo pakeista į krikščioniškas puotas, vėliau į labdarybę, pagaliau visai išnyko. Kai kurie surinkimai turi bendras krikščioniškas puotas ir vadina jas agape. Korintiečių surinkimuose turtingieji pradėjo atskirai valgyti ir gerti nelaukdami ir nepriimdami nepasiturinčiųjų į savo tarpą. Tuo buvo ardomas krikščioniškas bendravimas ir suniekinama Viešpaties Vakarienė. Tokią netvarką Povilas griežtai smerkė.

105 1 Kor1123

VIEŠPATIES V AKARIENĖS PERDAVIMAS, 1 Kor 11,23-26

23 Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, ėmė duoną, 1 Kor153;Lk22,19-, 74 padėkojo, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui". 25 Tuo pačiu būdu po vakarienės jis ėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji sandora mano kraujuje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui". 26 Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, skelbkite Viešpaties mirtį, kol Jis ateis, Mt 26,13; 26 64; Jn 143.

Manoma, tai seniausi, raštu perduoti mūsų Viešpaties Jėzaus žodžiai. Evangelijos buvo rašytos vėliau. Šie Viešpaties žodžiai, sakyii toje naktyje, kurioje Jis buvo išduotas mirčiai. Jie labai panašūs į Lk 22,14. Duonos laužymas ir vyno dalinimas turėjo priminti Viešpaties mirtį visą laiką, nuo Jo mirties iki Jo antrojo atėjimo. Viešpaties Vakarienės pakeitimas į vieną pavidalą (ostiją) ir mišias, kuriose Jėzaus kančia pakartojama, neturi pagrindo Šventajame Rašte.

SMERKTINAS IR VERTAS VARTOJIMAS VIEŠPATIES VAK ARIENĖS, I Kor 1127-34 27 Todėl kas nevertai valgo tos duonos ir geria iš

Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties kūnu ir krauju, I Kor 10,21; Ef 6,6. 28 Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės, 2 Kor 13,5; Gal 64. 29 Kas valgo ir geria, to kūno neatskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą. 30 Todėl jūsų tarpe daug silpnų ir ligotų ir nemaža užmigusių. 31 Jei mes patys save ištirtume, nebūtume teisiami, Ps32,5. 32 O kai Viešpats mus teisia, tai ir pabaudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu, Rom1222; Žyd 12,5-6. 33 Taigi, mano broliai, kai renkatės Vakarienės, palaukite vieni kitų. 34 Jei kas išalkęs, tevalgo namie, kad nesirinktumėte pasmerkimo užsitraukti. Kitus reikalus sutvarkysiu atvykęs.

1 Kor12,41 106

Apaštalas Povilas neaiškina kaip jis supranta bendrą krikščionių vakarienę ir Viešpaties V akarienę. Jis kalba apie tai, kaip buvo perduota jam, taip jis perdavė toliau surinkimams. Iš Povilo išsireiškimų apie Viešpaties Vakairenę girdime, kad ji yra Viešpaties mirties prisiminimas, 1 Kor 11,24-25, skelbimas Viešpaties mirties, 1 Kor 11,26, Naujoji sandora, 1 Kor 11,25, draugystė su Kristumi, I Kor10,16-21, tikinčiųjų draugystė, 1 Kor10,17. Nevertas Viešpaties Vakarienės vartojimas yra neugdymas krikščioniškos draugystės. Gnostikų žinojimas, neugdant krikščioniškos meilės, nustoja reikšmės. Panašiai yra su Viešpaties Vakariene. Jei tikinčiųjų tarpe neugdoma meilė — sakramentai nustoja reikšmės. Vietoje palaimos, jie neša silpnumą, ligas, mirtį. Jei patys savęs nebandome ir neteisiame, tada teis mus Viešpats. Viešpaties pasmerkimas (baudimas drauge yra ir malonė, kad neprapultume su pasauliu. Ką Povilas toliau norėjo šiuo reikalu sakyti, jis neparašė, bet žadėjo patvarkyti, kai pas juos atvyks.

DVASIOS DOVANOS, 1 Kor12,13

1 Broliai, noriu, kad išmanytumėte apie dvasines dovanas, 1 Kor 10,1. 2 Kai dar tebebuvote pagonys, kaip žinote, jus traukte traukė prie nebylių stabų, I Kor6,11; Ef 2,11-12. 3 Todėl jums aiškinu, kad nė vienas, kuris kalba Dievo Dvasios skatinamas, nesako: „Prakeiktas Jėzus!" Ir nė vienas negali ištarti: „Jėzus, yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia neskatina, Mk 9 30.

Šiuo skyriumi Povilas pradeda atsakyti korintiečiams į klausimus apie dvasines arba Dvasios dovanas. Apaštalas primena jiems, kad, kai jie buvo pagonys, juos traukte traukė nebyliai stabai. Nuostabu, kad ir 20 amžiuje stabai „krikščionis“ traukte traukia. Tik pagalvokime, kiek žmonių kreipiasi į kortininkes pasakyti. jiems laimę, pas čigones — atspėti ateitį, stato horeskopus, lanko spiritistus ir dvasių iššaukėjus!

Korintiečių surinkimai buvo gyvi. Juose reiškėsi daug dvasinių dovanų. Kaip jas atskirti? Arjos iš Dievo Dvasios, ar iš demonų) Pagonys ir žydai juokėsi ne tik iš

107 1 Kor124

krikščioniškų dovanų, bet ir iš paties Viešpaties Jėzaus. Jie niekino Jį. Išganytojas, kuris mirė ant kryžiaus, jiems buvo durnystė ir kvailystė. Gnostikai negalėjo suprasti, kaip Jėzus, Dievo Sūnus, prisikėlė kūnu. Juk kūnas yra dvasiai kalėjimas.

Povilas atsakė, kad tie, kurie patyrė nuteisinimą ir nuodėmės galios palaužimą per Viešpaties kryžiaus mirtį, žino, kad Jėzus yra Viešpats. Jie garbina ir šlovina Jį. Iš to jie gali suvokti, kurie seka Viešpatį Jėzų, ir kurie demonus.

DOVANŲ ĮVAIRUMAS, I Kor124-11

4 Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia, Rom 126; Ef 44; Žyd 24. 5 Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats, 1 Kor12,28;Ef4,11. 6 Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame, Ef 1,23. 7 Kiekvienam suteikiama Dvasios apreiška bendram labui, 1 Kor 1426. 8 Antai, vienam Dvasia suteikia išminties žodį, kitam ta pati Dvasia — pažinimą, 1 Kor 2,6;1,6, 9 kitam — tikėjimą toje pačioje Dvasioje, kitam — gydymo dovaną toje pačioje Dvasioje, 10 kitam — stebuklus daryti, kitam — pranašavimą, kitam — „dvasių atpažinimą, kitam — liežuvių kalbą, kitam — liežuvių aiškinimą, Apd 24. 11 Ir visa tai veikia ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka, 1 Kor7,7; Rom 1234; Ef 4,7.

Apaštalas sako, kad Dvasia, Viešpats (Jėzus) ir Dievas veikia vieningai, surinkimų ugdymui. Čia minimos devynios dovanos. Jos įgyjamos ne žmogaus sugebėjimu arba pastangomis, bet dovanojamos — gaunamos iš Dvasios. Tai išmintis, kurią Dievas suteikė Saliamonui, kai jis prašė Dievo. Tad Jokūbas pataria: „Kuriam reikia išminties, teprašo iš Dievo". Pažinimas Šventajame Rašte dažnai siejamas su pergyvenimu, patyrimu. Kaip Povilas pažino Jėzų, kad Jis yra Viešpats, prie Damasko. Tikėjimas. Atrodo, kad čia Povilas mano ne nuteisinantį, išganantį tikėjimą, bet stebuklus darantį tikėjimą. Nes jis toliau rašo apie gydymo ir stebuklų darymo dovanas. Pranašavimas.

1 Kor12.12 į 108

Tai pamokymas ir ateities apsakymas. Dvasių atpažinimas. Atskyrimas ar dvasios yra iš Dievo, ar demonų Liežuvių kalbos ir jų aiškinimas. Apie tai apaštalas plačiau kalba 14 skyriuje.

Kiek šios dovanos mūsų krikščioniškose bažnyčiose pasireiškia? Kas kaltas, kad jų taip maža yra? Juk Viešpats yra tas pats vakar, šiandien ir amžinai!

PALYGINIMAS KŪNO SANARIŲ,. 1 Kor, 12,12-31

12 Kaip vienas kūnas turi daug sąnarių, o visi sąnariai, nežiūrint daugumos, sudaro vieną kūną, taip yra ir su Kristumi, 1 Kor 10,17. 13 Visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi — žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia. 14 Juk ir kūnas nėra sudėtas iš vieno sąnario, bet iš daugelio. 15 Jei koja sakytų: „Kadangi nesu ranka, tai nepriklausau kūnui", argidėlto ji nepriklausytų kūnu? 16 O jeigu ausis tartų: „Kadangi nesu akis, tai nepriklausau kūnui", argi dėltoji nepriklausytų kūnu?? 17 Jei visas kūnas būtų akis, tai kur bebūtų klausa? O jei visas — klausa, tai kur uoslė? 18 Bet dabar Dievas sudėliojo kūne sąnarius ir kiekvieną iš jų, kaip panorėjo, Kol 2,19. 49 Jei visuma tebūtų vienas sąnarys, kur beliktų kūnas? 20 Bet dabar sąnarių daug, o kūnas vienas. 21 Akis negali sakyti rankai: „Man tavęs zereikia“, ar galva kojoms: „Man jūsų nereikia". 22 Priešingai, tariami silpnesnieji kūno sąnariai yra kur kas reikalingesni. 23 Tuos kūno sąnarius, kuriuos laikome mažiau garbingais, apsupame ypatinga pagarba, ir mūsų nepadorieji sąnariai saugomi su didesniu padorumu, 24 kurio neprivalo mūsų padorieji sąnariai. Taigi, tvarkydamas kūną, Dievas skyrė daugiau pagarbos tiems kūno sąnariams, kurie jos stokojo, 25 kad kūne nebūtų susiskaldymo ir patys sąnariai rūpintųsi vieni kitais. 26 Todėl, jei kenčia vienas sąnarys, su juo kenčia ir visi sąnariai, Jei kuris sąnarys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi sąnariai .27 Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri Jo sąnariai- , Rom 12,5; Ef4,12;5,30. 28 Tuo būdu Dievas kai

109 1 Kor1341-

kuriuos paskyrė surinkime, pirmiausia, apaštalais, antra — pranašais, trečia — mokytojais; paskui eina stebuklų darymas, po to gydymo dovanos, pagalbos teikimas, vadovavimas, liežuvių dovanos, Ef 4,11. 29 Argi visi apaštala?. Ar visi pranašai Ar visi mokytoja? Ar visi stebukladaria? 30 Ar visi turi gydymo dovanų? Ar visi kalba liežuviais) Ar visi aiškina juos? 31-Taigi, siekite aukštesniųjų malonės dovanų! Ir dar kilnesnį kelią jums rodau, I Kor 141.

Povilas primena korintiečių surinkimo nariams, turin- tiems dvasines dovanas, kad jie visi yra vienas Kristuje. Jie ' visi sudaro surinkimą, kurio galva yra Kristus. Teneišsikelia patys savęs garbingieji prieš nepadoriuosius. Surinkime lygiai reikalingi | pamokslininkai, : pranašai, meldėjai, kaip'

"Kai kurie komentatoriai nori visą kūno. palyginimą suglausti į sakramentus — krikštą ir Viešpaties Vakarienę. Reikia atsiminti, kad krikštą apaštalas Povilas suprato kitaip, negu mes jį šiandien suprantame. Žiūrėk Rom6,1-14. Viešpaties Vakarienė čia visai neminima. Korintiečių surinkimuose reiškėsi daug dvasinių dovanų. Jie tapo surinkimo nariais, tik atgimę Šventąj Dvasia, Per krikštą jie tikrai atsisakė tarnauti velniui beį pasauliui ir prisikėlė naujam gyvenimui. Jų kasdieniškas gyvenimas tą rodė. Ne tik iš jų dvasios, bet ir nuo jų kūno plūdo versmės gyvojo vandens. 8-10 skirsneliuose Povilas kalba apie dovanas, 28 apie pareigas surinkime. Ji is labai laisvaixašo vardus ir jų eilę. k |

DVASINĖS DOVANOS BE MEILĖS NETURI REIKŠMĖS, I Korl3,13 | 1 Jei kalbėčiau žmonių ir angelų liežuviais, bet neturėčiau meilės, tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. 2 Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir. žinočiau visas paslaptis ir visą pažinimą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus perkelti, tačiau neturėčiau meilės, būčiau niekas, Mt 7,22; 17,20. 3 Ir jei išdalyčiau vargšams

1 Kor134 110

visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, — nieko nelaimėčiau, Mk 6,1; Jn 15,13; Rom 12 8-20; 1 Jn3,17.

Aukščiau minėtos dovanos yra svarbios, kilnios, didingos. Apaštalas rodo kilnesnį kelią, kuriame minėtos dovanos randa pilną reikšmę — dievišką meilę — agapę. Agapė nėra užuojauta, geras linkėjimas, erotika, bet dieviška meilė. Ji nesiekia nieko sau, bet nori gelbėti kitus. Dievas pats ta meile gyvena žmonių širdyse. Tai aukščiausias laipsnis Dievo pažinimo ir tarnavimo Jam. Prieš šį pažinimą nublunka žmonių ir angelų kalbos — liežuviai. Žinojimas visų paslapčių, stebuklus darantis tikėjimas, pasiaukojimas visu „savo“ turtu ir kankinio mirtis gali pasireikšti be dieviškos meilės.

DIEVIŠKOS MEILĖS ESMĖ, I Kor 1347 4 Meilė kantri, meilė maloni, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta, Pat 10,12. 5 Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, Fil 24-21, 6 nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.7 Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria, 1 Kor 9,12; Rom 15,1.

Toks meilės būdas yra ne prigimtos meilės, bet dieviškos — agapės. Tokia meilė atsispindi Jėzuje. Jis mylėjo tikrai visus, ir priešus. Jis net mirdamas meldėsi už juos. Tokia meilė privalo pasireikšti ir tikinčiųjų tarpe. Jėzus rodo ją pavyzdžiu | palyginime apie gailestingąjį samarietį. Gyvenimiškai matome tokią meilę Stepono asmeny, Apd7.

AGAPE YRA AMŽINA,! Kor 138-13 8 Meilė. niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus liežuviai, baigsis pažinimas. 9 Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. 10 Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula, Ef 4,13. 11 Kai buvau vaikas, . kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip

111 1 Kor144

vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. 12 Dabar regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tada regėsime veidas veidą. Dabar pažįstu iš dalies, o tada pažinsiu pilnai, kaip ir aš esu pilnai pažintas. 13 Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė — šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.

Dievo apreiškimai krikščionims yra reikalingi. Per pranašus ir liežuvius Dievas apsireiškia, kad Jis yra gyvas, visa žinantis, įspėjantis. Pažinimu krikščionys pažįsta Dievą. Kai praeis šis gyvenimas, ateis amžinybė, tobulybė, šie dalykai nebebus reikalingi. Pavyzdžiu Povilas palygina galvoseną subrendusio žmogaus ir vaiko elgseną, arba žiūrėjimą į veidrodį. V eidrodyje matomi tik atspindžiai, o ne tikri daiktai, dažnai jie yra neaiškūs. Anais laikais | veidrodžiai buvo blogesnės kokybės atžvilgiu, negu dabar. Amžinybėje matysime, kad daug ką klaidingai supratome.

Paviršutiniškai galvojant, atrodo, kad tikėjimas ir viltis amžinybėje nustos reikšmės. Iš apreiškimo Jonui matome, kad tikintieji liks Dievo tarnais, garbins Jį irAvinėlį. O Jis bus jiems šviesa, išlaikys juos, Apr21,23;22 3-5. O antra, gal Povilas norėjo parodyti gnostikams jų klydimą. Jie, maišydami dievišką pažinimą su graikų filosofija, neigė prisikėlimą. Jie mokė, kad kūnas yra dvasios (sielos) kalėjimas, tad jis nebus prikeltas. Kūnas amžinybėje bus visai nereikalingas. Taip jie tikėjo ir viltį apie prisikėlimą atmetė. Jiems tikėjimas ir viltis nustojo reikšmės. Jie buvo tikri savo pažinimu (žinojimu), kad jie žino amžinybės paslaptį. Tad Povilas sako, kad meilė yra didžiausia. Ji didesnė už mūsų pažinimą.

PRANAŠAVIMAS IR LIEŽUVIAIS KALBĖJIMAS, I Kor 14146 1 Siekite meilės, taip pat rūpestingai ieškokite dvasinių dovanų, labiausiai pranašavimo, 1 Kor 1231;114. 2 Kas - kalba liežuviais, ne žmonėms kalba, bet Dievui; juk niekas jo nesupranta, jis dvasioje kalba paslaptingus dalykus.3 Kas pranašauja, tas sako žmonėms pamokymus, paskatinimo ir

1 Kor14A 112

paguodos žodžius. 4 Kas kalba liežuviais, pats save tobuliua, o kas pranašauja — ugdo surinkimą. 5 Norėčiau, kad jūs visi kalbėtumėte liežuviais, bet būtų geriau, jei pranašautumėte. Kas pranašauja, yra didesnis už tą, kuris kalba liežuviais, nebent pastarasis ir aiškintų, ugdydamas surinkimą, 4 M 11,20. 6 Broliai, jei ateičiau pas jus, kalbėdamas liežuviais, kokia jums būtų nauda, jeigu jums neskelbčšiau apreiškimo, pažinimo, pranašystės ar pamokymo, 1 Kor 128. į |

Meilė yra esminis dalykas krikščionių gyvenime. Betgi reikalingos yra ir kitos dvasinės dovanos. Pamokymo, paskatinimo ir paguodos žodis yra ir pamoksle, betgi pamokslas yra daugiau žmogaus mintys, paremtos Šven- tuoju Raštu. Pranašystė yra betarpis Dievo apreiškimas. Pranašavimas ir liežuviais kalbėjimas yra labai panašūs kai kuriais požiūriais. Jų panašumas yra betarpis Dievo apreiškimas. Jis gaunamas ne žmogaus mąstymu, bet Dievo apreiškimu, Pranašavimas nėra pirmoje eilėje ateities įvykių pranešimas, bet pamokymo, paskatinimo ir paguodos žodis „surinkimui ugdyti (4 skirsneli). Skirtumas tarp pranašavimo ir liežuvių kalbos yra tas: pranašavimą Dievas duoda pranašui betarpiškai. Tą Dievo apreiškimą žmogus „ praneša paprasta kasdiene kalba. Liežuviais kalbėjimas, taip pat yra Dievo betarpiškas pranešimas, tik jį žmogus pasako ne įprasta kalba, kaip jis visada Kalba, bet kita, kurios jis nemoka ir nesupranta. Dažnai tą „kalbėjimą“ aiškina, — „išverčia“ kitas asmuo, arba pats kalbėtojas. Kiek man teko girdėti liežuvių kalbėjimų, jie yra trumpi pranešimai. Man atrodo, kad pranašavimai dažnai yra ilgesnio turinio, Pranašavimą supranta kickvienas, kuris girdi pranašau- „ Jantį kalbant. Liežuviais kalbančio dažniausiai nesupranta nei vienas, nei pats kalbėtojas. Kalbantysis žino, kad Dievas jam duoda -bėtarpį pranešimą, todėl jis turi naudą iš to kalbėjimo. Kiti, jį girdintieji, nieko nesupranta ir neturi išto . naudos,

113 1 Kor14,7

PAAIŠKINAMASIS PAVYZDYS, 1 Kor 14,7-11

7 Taipogi jei negyvi instrumentai, skleidžiantys garsus, pavyzdžiui, fleita ar kanklės, neduotų skirtingų garsų, iš ko pažintume, kas grojama ar skambinama)? 8- Ir jeigu trimitas duotų neaiškų garsą, kas ruoštųsi į mūšį?4 M 109.9 Tas pat ir su jumis, Jei kalbėsite liežuviais, nesuprantamus žodžius, kaipgi bus galima suprasti, ką sakote? Jūs kalbėsite vėjams! 10 Kas žino, kiek yra įvairių kalbų pasaulyje, tačiau nėra bereikšmės kalbos. 11 Tad jei nesuvoksiu kalbos prasmės, būsiu kalbėtojui svetimšalis ir kalbėtojas bus man svetimšalis.

Jei fleita griežiama, arba kanklėmis skambinama neaiškiai, niekas negali giedoti, pritarti. Jei kariams neaiškiai trimituojama, nė vienas nežino ką daryti. Jei du svetimšaliai susitikę kalba, kiekvienas aiškiai savo kalba, vienas antro visai nesupranta. Taip panašiai yra su liežuviais kalbančiais. Jie turi Dievo apreiškimą, bet jų kalba lieka nesuprantama.

IŠVADA, 1 Kor 14,12-19

12 Taigi ir jūs, uoliai ieškantys Dvasios dovanų, siekite jų gausos surinkimo ugdymui. 13 Todėl, kas kalba liežuviais, tesimeldžia, kad galėtų ir išaiškinti, 1 Kor 12,10. 14 Jei meldžiuosi liežuviais, meldžiasi tik mano dvasia, o protas lieka bevaisis. 15 Ką daryt? Melsiuosi dvasia ir melsiuosi protu; giedosiu dvasia ir giedosiu protu, Ef5,19. 16 Jei tu šlovini dvasia, kaipgi tavo padėkos maldai pridurs „amen“ pašalinis, kuris nesupranta, ką kalb? 17 Gal tu ir gražiai dėkoji, bet kitam nėra iš to naudos. 18 Ačiū Dievui, aš kalbu liežuviais daugiau už jus visus, 19 vis dėlto surinkime beveliju ištarti penkis žodžius savo protu, kad pamokyčiau ir kitus, negu tūkstančius žodžių liežuviais.

Povilas pataria, kad reikia siekti dvasinių dovanų. Surinkimas be dvasinių dovanų yra negyvas. Dvasinės dovanos turėtų būti tokio pobūdžio, kad jos ugdytų surinkimą. Čia Povilas primena, kad liežuviais ne tik

1 Kor 1420 114

pamokoma, paskatinama, paguodos žodis tariamas, bet ir liežuviais giedama ir meldžiamasi. Jis pats nesupranta savo liežuviais kalbamos kalbos. Jis pats kalba liežuviais daug daugiau negu korintiečiai. Povilas daro išvadą, kad surinkimui yra naudingiau kalbėti paprasta, visiems suprantama kalba.

PRAKTIŠKA NAUDA SURINKIMUI IŠ LIEŽUVIŲ KALBOS, 1 Kor 1420-25

20 Broliai! Nebūkite vaikai išmanymu. Verčiau piktybe būkite kūdikiai, o išmanymu — subrendę žmonės, Ef 4,14; Mt 1I8,3-. 21 Įstatyme parašyta: „Šitai tautai kalbėsiu svetimomis kalbomis, svetimųjų lūpomis, bet ir tada jie nepaklausys manęs“, sako Viešpats,5 M 28 49:1z28,11-12. 22 Vadinasi, liežuvių kalba yra ženklas ne tikintiems, bet netikintiems. O pranašystė skirta ne netikintiems, bet tikintiems. 23 Juk jei susirinktų visas surinkimas ir visi imtų kalbėti liežuviais, ir įeitų pašaliniai ar netikintys, — argi jie nesakytų, kad jūs išėję iš proto? 24 Jeigu visi pranašautų ir įeitų koks pašalinis ar netikintis, jis visų būtų įspėtas ir visų apkaltintas (perliudytas. 25 Jo širdies šlėpiniai taptų atverti, ir jis, puolęs veidu žemėn, šlovintų Dievą ir išpažintų, jog Dievas iš tiesų yra jumyse.

Gnostikai mokė, kad kūnas yra niekas, kenksmingas dvasiniam gyvenimui. Povilas ir kiti apaštalai mokė, kad kūnas yra Dievo šventovė, krikščionis privalo tarnauti Dievui, Jį garbinti, ne tik dvasia, bet ir kūnu. Atrodo, kad panašiai buvo ir su pranašavimu ir kalbėjimu liežuviais. Prie pranašavimo veikė žmogaus protas ir paprasta kalba, prie kalbėjimo liežuviais, žmogaus protas ir paprasta kalba buvo išjungta. Apaštalas duoda pirmenybę pranašavimui. Įdomu, kad Povilas primena Iz 28,11-15. Atrodo, kad neklausantieji pranašo aiškių žodžių, pergyvens asirijiečių okupaciją, kurių kalbos jie nesupras. Jie savo neaiškiais pranašavimais užsitrauks bausmę.

Povilas patarė korintiečiams atsižvelgti į surinkimo ugdymą ir misijos darbą. Praktiškas pavyzdys sako, jei į surinkimą ateis pašaliniai, jie nesupras liežuvių kalbos, tad

115 1 Kor 14,26

palaikys surinkimo žmones bepročiais. Jei surinkimo žmonės pranašaus, kalbės suprantama kalba — pašaliniai taps įtikinti Dievo veikimu.

PAMALDOS, I Kor 1426-33a

26 Tad kaip bus, brolia?? Kai susirenkate, kiekvienas turi giesmę, ar pamokymą, ar apreiškimą, ar kalbėjimą liežuviais, ar išaiškinimą. Tegul viskas tarnauja ugdymui, I Kor 11,13-20; 128-10; Ef 4,12. 27 Jei kalba liežuviais, tekalba du, daugiausia trys, ir pakaitomis, o vienas tegul išaiškina. 28 Jeigu nėra aiškintojo, tegul kalbėtojas surinkime tyli ir tekalba tik sau ir Dievui. 29 Iš pranašų tekalba du ar trys, o kiti teapsvarsto. 30 Bet jei kitam sėdinčiam užeina apreiškimas, pirmesnysis tenutyla.31 Juk jūs galite po vieną visi pranašauti, kad visi pasimokytų ir pasiragintų. 32 Pranašų dvasinės dovanos yra pranašams klusnios, 1 Kor 1299-11, 33 nes Dievas nėra maišaties, bet ramybės Dievas.

Rodos, visai atsitiktinai Povilas papasakoja apie pamaldas ano meto. Jos vyko visai kitaip, negu šiandien. Nebuvo jokios pamaldų programos. Giesmes pasiūlė atskiri žmonės, o gal ir giedojo? Kalbėjimas liežuviais ir, pranašavimas minimas lygiai. Kalbėjimas liežuviais buvo kiek kitoks, negu jis reiškiasi dabar. Povilas pataria kalbėti liežuviais iš eilės dviem ar trims ir būtinai išaiškinti. Jei nėra aiškintojo — visai nekalbėti surinkime. Pranašai irgi privalo ne daugiau kaip du ar trys iš eilės kalbėti. Jei kuriam yra Dvasios paraginimas kalbėti, kalbantysis privalo atsižvelgti į tai ir leisti tam kalbėti. Pranašų visada buvo tikrų ir netikrų. Todėl jų pranešimai privalo būti apsvarstyti. -

MOTERYS SURINKIME, I Kor 1433b-36 33b Kaip visuose šventųjų surinkimuose, 34 moterys surinkimuose tetyli; kalbėti joms neleidžiama, jos turi būti klusnios, kaip skelbia įstatymas, 1 Tim2,12;1 M3,16;1 Kor 113; Ef5 22; K013,18; Tit 2,5. 35 Jeigu jos nori ką išmokti, tepasiklausia namie savo vyrų, nes moteriai netinka kalbėti

1 Kor 14,36 116

surinkime. 36 Argi iš jūsų išėjo Dievo žodis? Ar tik jus vienus pasiekė)

Dėl moters tylėjimo surinkime yra daug neaiškumų ir ginčų iki mūsų dienų. Šiame pačiame laiške, 1 Kor11,2-16, moterys meldėsi ir pranašavo. Povilas nieko prieš tai nesakė. Tad kai kurie aiškina, kad Šventajai Dvasiai veikiant, moteris turėjo teisę surinkime melstis ir pamokslus sakyti, kaip ir vyras. Cia esą klausimai dėl žinojimo, pasimokymo, Tokius klausimus klausiant buvo trukdomas surinkimas, pamaldos. Žmona gali tokius klausimus klausti namie savo vyro.

Kai kuriuose rankraščiuose, graikų kalba, 34235 skirsneliai seka po 40 skirsnelio. Tad- manoma, kad 34235 skirsneliai į šią vietą buvo įrašyti vėliau, jų visai pradžioje nebuvę Povilo laiške. Tikrai nežinome, kaip yra. Neturime korintiečių klausimų, kuriuos jie klausė Povilo, dėl to kai kurie atsakymai mums yra neaiškūs.

Dėlkai kurių klausimų eina ginčai tūkstantmečius. Toks klausimas yra ir šis. Dievas pažadėjo per pranašus, kad paskutiniu laiku, nuo Jėzaus gimimo iki Jo antrojo atėjimo, išlies savo Dvasią ant viso kūno, ant vyrų ir moterų, jaunikaičių ir mergaičių. Povilas mokė, kad Kristuje neturi reikšmės nei vyras, nei moteris, bet tik naujas kūrinys Kristuje. Jėzus net siuntė moterį BiSNesE apaštalams apie savo prisikėlimą.

Žydų įstatymas neleido moteriai pasireikšti pamaldose. Visgi kai kurios moterys pasireiškė politiniai ir tikybiniai. Jau Mozės sesuo Mirjama, Debora ir kitos buvo žinomos savo veikla. Į Huldą kreipėsi net karalius per pasiuntinius,2 Kar 22,14; 2 Ch 34,22. Juk tuo pačiu laiku veikė pranašas Jeremijas.

Apaštalų laikais buvo pranašaujančių moterų, diakonių, meldėjų ir kitų veikėjų. Nuostabu, kad ir dvidešimtajame amžiuje nėra vieningo sutarimo šiuo klausimu.

117 1 Kor1437

PABAIGOS ŽODIS APIE DVASINES DOVANAS, 1 Kor 143740

37 Jei kas tariasi esąs pranašas ar Dvasios įkvėptas žmogus, tas turi pripažinti, jog tai, ką jums rašau, yra Viešpaties įsakymas, 1 Jn 4,6. 38 O jei kas šito nenori pripažinti, pats nebus pripažintas. 39 Taigi, mano broliai, siekite pranašystės dovanų, tačiau nedrauskite kalbėti liežuviais. 40 Tiktai viskas tebūnie daroma padoriai ir tvarkingai, Kol 2,5.

Dievo Dvasios įkvėptų žmonių buvo ir kituose sų- rinkimuose, ne vien“ Korinte. To nepripažinti, būtų nepripažinti Viešpaties įsakymų ir apreiškimų. Siekite dvasinių dovanų, pranašystės, bet nedrauskite ir kalbėti liežuviais. Sugyvenkite, palaikykite draugystę ir tvarką.

Žinome, kad surinkimuose buvo skelbiamas žodis, giedama, meldžiama, agape ir Viešpaties Vakarienė laikoma, graudenama, skatinama, mokoma, pranašaujama, kalbama liežuviais. Kokia eile ir tvarka tai buvo vykdoma, nėra aprašyta. Surinkimams tai buvo savaime suprantama. Tad rašytojai visko neužrašė išsamiai, paeiliui. Net nežinome, kas surinkimams vadovavo. Minimi yra apaštalai, pranašai, mokytojai, surinkimų vyresnieji.

PRISIKĖLIMO LIUDININKAI, I Kor 15,1-11 |

1 Broliai, aiškinu jums Evangeliją, kurią jums paskėlbiau, kurią priėmėte, kurioje stovite, Gal 1,11, 2 ir kuria įgijote išganymą, — jeigu jos laikotės taip, kaip jums paskelbiau; kitaip būtumėte veltui įtikėję, 1 Kor 1,21. 3 Pirmiausia jums perdaviau, ką pats gavau, būtent: Kristus mirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai, Iz53,89; 4 Jis buvo palaidotas ir prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė ' Raštai, Ps 16,10; 5 Jis pasirodė Kefui, po to dvylikai apaštalų, Lk 24,34; Mk 16,14. 6 Vėliau Jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių dauguma tebegyvena iki šiolei, kai kurie yra užmigę. 7 Po to Jis " pasirodė Jokūbui, vėliau visiems apaštalams, Lk 24 50. 8 O visų paskiausiai, lyg nelaiku gimusiam, Jis pasirodė ir man, „Apd9,5. 9 Juk esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis

1 Kor 15,12 118

apaštalu, nes persekiojau Dievo surinkimą, Ef3,8. 10 Bet Dievo malone esu, kas esu, ir Jo man suteiktoji malonė neliko bergždžia. Aš daugiau už juos visus įdėjau triūso, ne aš, o su manimi esanti Dievo malonė. 11 Taigiar aš, arjie, — taip mes skelbiame, ir taip jūs įtikėjote.

Povilas, atsakydamas korintiečiams į klausimą apie prisikėlimą, primena jiems, kad prisikėlimas yra mūsų tikėjimo pagrindas. Jis, skelbdamas jiems Evangeliją, perdavė prisikėlimą taip, kaip jis gavo iš apaštalų ir surinkimo, Viskas vyko pagal Raštą, kaip pranašai aprašė. Jėzus mirė už mūsų nuodėmes, buvo palaidotas, trečią dieną prikeltas.

Atsiminkime, kad Šventajame Rašte nėra viskas išsamiai ir iš eilės užrašyta. Čia Povilas visai nemini moterų, kaip prikeltojo liudininkių. Žydai moterų liudininkėmis nepriimdavo. Povilas nemini ir tuščio grabo. Jis mini tik asmenis. Pirmasis liudininkas buvo Kefas — Petras. |

Dvylika apaštalų nereiškia, kad jų ten dvylika buvo, bet kad tie, kuriems Jis pasirodė, buvo iš dvylikos apaštalų, be pašaliečių. „Daugiau kaip penkiems šimtarns brolių". Apie tai rašo tik Povilas. Jokūbas yra Jėzaus brolis, kuris vėliau buvo Jeruzalės surinkimo vadovas. Visiems apaštalams, kai drauge buvo ir Tomas. Jėzaus pasirodymas Povilui, nors įvyko po Jėzaus dangun žengimo, buvo ne vizija, bet tikras istorinis pasirodymas. Ne tik Povilas pats, bet ir jo palydovai matė šviesą ir girdėjo balsą.

* VISŲ PRIKĖLIMAS PRIKLAUSO NUO JĖZAUS PRIKĖLIMO, 1 Kor 15,12-19

12 Skelbiama apie Kristų, kad Jis buvo prikeltas iš numirusių, tad kaipgi kai kurie iš jūsų sako, jog nėsa mirusiųjų prikėlimo?! Apd 17,18. 13 Jeigu nėra mirusiųjų prikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. 14 O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. 15 Tada mes liekame melagingi Dievo liudytojai, nes liudijame apie Dievą, kad Jis prikėlė Kristų, kurio Jis nėra prikėlęs, jeigu mirusieji negali būti prikelti, Apd3,15-.

119 1 Kor15,20

16 Juk jei mirusieji negali būti prikelti, tai ir Kristus nebuvo prikeltas, Rom8,11. 17 O jei Kristus nebuvo priekltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. 18 Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę. 19 Ir jei vien tik dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai

Iš trumpo, neigiamo klausimo, kad nėra prikėlimo iš numirusių, neaišku, kas tą tvirtino. Daugelis mano, jog tai buvo krikščionys gnostikai. Jie maišė Evangeliją su graikų filosofija. Jie mokė, kad kūnas, medžiaga, yra dvasios kalėjimas. Per mirtį dvasia išlaisvinama iš kūno varžtų“ Jokiu būdu dvasia nebeprisiims kūno. Kūno prikėlimas yra nesusipratimas, durnystė. Šventasis Raštas aiškiai kalba apie kūno prikėlimą. Tad gnostikai rado tokią išeitį: per atgimimą krikščionys prisikelia naujam gyvenimui. Jokio kūno prikėlimo nebebus!

Iš to Povilas darė logišką išvadą: jei kūno prikėlimo nėra ir nebus, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. Evangelijos skelbimas yra tampriai susietas su Kristaus prikėlimu. Tai Evangelijos pagrindas. Jei prikėlimo nėra, tai visas skelbimas — apgaulė, melas. Tad krikščioniškas tikėjimas ir gyvenimas yra be pagrindo. Jei krikščionių tikėjimas remiasi tik šiuo gyvenimu, — jie tiki kvailybei-, jie yra tikrai

rest

DIEVO TIKSLAS — PRIKĖLIMAS, I Kor 15,20-28

20 Bet dabar Kristus yra tikrai prikeltas iš numirusių, kaip pirmagimis užmigusiųjų tarpe, Apd 26,23. 21 Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prikėlimas, 1 M 3,18; Rom 5,12-18. 22 Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti, Rom5,21, 23 tačiau kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis yra Kristus, tada priklausantys Kristui Jo atėjimo metu, 1 Tes4,14; Gal5 24. 24 Po to bus galas, kai Jis perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir galias. 25 Jis gi turi karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visus priešus, Mt

1 Kor15,28 120

2244-, 26 Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis, Apr20,14.27 Nes „Jis visa pajungė ir paklojo Jam po kojų". Kai sakoma, jog visa pajungta, tai savaime suprantama, kad būtų išskirtas tas, kuris Jam visa pajungė, Ps8,7; Mt11 27. 28 Kai Jam bus visa pajungta, tada ir pats Sūnus nusilenks tam, kuris viską Jam pajungė, kad Dievas būtų viskas visame kame.

Kristus tikrai prikeltas! Poviias rašė, kad tuo metu dar gyveno šimtai žmonių, kurie matė prisikėlusį Jėzų. Surinkimai kūrėsi Jėzaus prikėlimo pagrindu. Naujas, krikščioniškas tikėjimas ir gyvenimas, radosi iš Jėzaus prisikėlimo. Tas yra panašu į tai, kai Adomas nusikalto — radosi mirtis. Taip dabar Jėzaus prisikėlimu prasidėjo naujas gyvenimas.

Jėzus yra pirmasis prikeltasis. Senajame ir Naujajame Testamente minimi kelių žmonių prikėlimai. Tie žmonės buvo prikelti, bet jie ir vėl mirė. Jėzus yra pirmasis prikeltasis kuris nebemirs. Visų Jam priklausančiųjų prikėlimas yra dar ateityje. Jų prikėlimas įvyks Jėzaus antrojo atėjimo metu. Po to bus galas. Jėzus nugalės visus priešus. Galingiausias priešas yra mirtis. Mirtis nugali kiekvieną žmogų. Jėzus sunaikins ir mirtį! Jis paves visa Dievui. Dievo valdžia ir galia reikšis visame, danguje ir žemėje.

PRISIKĖLIMO VILTIS, 1 Kor 1529-34

29 Kita vertus, ką tikisi laimėti tie, kurie krikštijasi vietoje mirusiųjų? Jei iš viso mirusieji nebus prikelti, tai kam gi jie krikštijasi už juos? 30 O kodėl ir mes kas valandą nevengiame pavojų Rom 8,36. 31 Tikinu ta garbe, kurią | turiu iš jūsų, broliai, mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, jog kasdien mirštu! 1 Tes2,19;2 Kor4,10-11. 32 Jei grynai kaip žmogus kovojau Efeze su laukiniais žvėrimis, tai kokia man iš to nauda? Jeigu mirusieji nebus prikelti, tai ,,valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime',1z22,13; 56 12. 33 Neapsirikite: „Blogos draugystės gadina gerus papročius“ Ef 56-. 34 Pabuskite, kaip dera, iš apsvaigimo ir nebedarykite

121 1 Kor1535

nuodėmių! Jūsų gėdai sakau, kad kai kurie iš jūsų visiškai nepažįsta Dievo, Rom 13,11; 1 Kor65.

Koks ir kaip plačiai krikštas už mirusiuosius buvo praktikuojamas, nežinome. Kai kurie mano, jog gnostikai Korinte praktikavo tokį krikštą. Kurie tikėjo į magišką sakramentų veikimą, galėjo, vietoje mirusiųjų be krikšto, krikštytis. Ar tai nėra kas panašaus ir mūsų dienomis tikėti, jog kūdikis miręs nekrikštytas yra prapuolęs? Kai kurios bažnyčios daro štai ką: mirusius kūdikius be krikšto laidoja arti bažnyčios, kad nuo bažnyčios stogo varvantis vanduo kristų ant palaidotųjų kapo.Tokiu būdu mirę kūdikiai yra pakrikštijami. Povilas tuo rodo, kad tokie žmonės tikėjo prisikėlimą. Kitaip jie būtų nesirūpinę apie mirusiųjų kūnus.

Povilas ir kiti tikintieji tikėjo prisikėlimą ir amžiną gyvenimą. Todėl jie nevengė gyvybei pavojų ir atsisakė gyvenimo patogumų. Kaip Povilas kovojo su žvėrimis, nežinome. Apie tai nėra rašyta apaštalų darbuose .nei laiškuose. Tad daugelis mano; jog tai yra palyginimas; kova "su piktais žmonėmis, kurie siekė Evangelijos skelbėjus nužudyti.

Blogos draugystės gadina ne tik gerus papročius, bet ir žmogaus būdą. Todėl venkite netikinčiųjų, nenorinčiųjų pažinti Dievą ir nuodėmingųjų draugystės.

KOKIAIS KŪNAIS PRISIKELS | „MIRUSIEJP 1 Kor 1535-38 35 Gal kas paklaus: „Kaip bus prikelti mirusiej? Su

kokiu kūnu jie pasirodys?" Ez 37,3. 36 Neišmanėli! Ką tu pasėji, neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta,Jn12,24.37 Ir ką besėtumei, tu sėji ne būsimąjį kūną, bet pliką grūdą, sakysime, kviečių ar kitokių javų. 38 Tuo tarpu Dievas duoda jam kūną, koks Jam patinka, ir kiekvienai sėklai skirtingą kūną, 1 M 1,11.

Taip klausė tie, kurie tikėjo amžiną gyvenimą, bet netikėjo kūno prikėlimą. Jie tikėjo ir kitus tikino, jog Dievas yra Dvasia, medžiaga yra Dievui priešingumas, tad negali

1 Kor1539 | 122

būti kūno prikėlimo. Tokiems Jėzus atsakė, kad jie nežino nei Rašto, nei Dievo galios. Panašiai Povilas juos vadina neišmanėliais. Povilas kreipė dėmesį į kas metais pasikarto- jantį sėklos mirimą ir naujo augalo atsiradimą. Kūnas privalo mirti. Dievas prikels naują, ne tą patį kūną. Šio ir prikelto kūno bus didelis skirtumas. Gal bus panašus į Jėzaus prikeltą kūną?

ĮVAIRŪS KŪNAI, I Kor 1539-44

39 Kūnai nevienodi. Žmogaus kūnas vienoks, gyvulių kitoks, dar kitoks kūnas paukščių ir vėl kitoks žuvų.40 Taip pat yra dangaus kūnai ir žemės kūnai, bet vienoks dangaus kūnų spindesys ir kitoks žemės kūnų. 41 Vienoks saulės švytėjimas, kitoks mėnulio blizgesys ir kitoks žvaigždžių žėrėjimas. Net žvaigždė nuo žvaigždės skiriasi spindėjimu. 42 Taip ir su mirusiųjų prisikėlimu. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. 43 Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas, Fil3,20-21. 44 Sėjamas žemiškas kūnas, keliasi dvasinis kūnas. Jeigu esama žemiško kūno, tai esama ir dvasinio.

" Dievas sutvėrė įvairiausių žemiškų ir dangiškų kūnų. Jis iššaukė iš nieko medžiagą. Ar Jis negali sukurti žemiškų ir dvasinių kūnų?

PIRMASIS IR ANTRASIS ADOMAS, I Kor 15 45-49 45 Taip ir parašyta: „Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva būtybe"; paskutinysis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia, 1 M 2,7. 46 Ne dvasinis esti pirmiau, bet žemiškas, ir tik po to dvasinis. 47 Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas;, antrasis žmogus iš dangaus. 48 Koks buvo žemiškasis, tokie yra ir žemiškieji, o koks yra dangiškasis, tokie yra ir dangiškieji. 49 Ir kaip nešiojame žemiškojo atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo paveikslą.

Povilas remiasi Šventuoju Raštu apie pirmąjį Adomą, 1 M2;7. Apie antrąjį jis daro išvadą, Rom5,12-21. Iš pirmojo

123 1 Kor 15,50

esame gavę kūną. Antrasis davė davsinę gyvybę surinkimui, Jis yra Kristus. Istoriniai skaitant, pirmasis yra žemiškas. Tokie yra ir žemiškieji — kūniški. Antrasis — Kristus teikia dvasią. Jis yra dieviškas — dieviškos būtybės. Tokie bus ir dvasiškieji. Kaip turime pirmojo atvaizdą, taip turėsime ir antrojo.

VISI IR VISKAS BUS PAKEISTA, 1 Kor 15,50-58

50 Bet jums, broliai, tvirtinu: kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės, ir, kas genda, nepaveldės to, kas negenda, Mt 16,17; Jn 1,13. 51 Štai jums atskleidžiu paslaptį: nors ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti, 1 Tes 4,15-, 52 — staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniajam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti, Mt2431;1 Tes 4,16. 53 Juk privalo šis gendantis apsivilkti negen- damybe, šis marus — nemarybe, 2 Kor 54. 54 Kada šis gendantis apsivilks negendamybe ir šis marus nemarybe,